Šiandienos evangelijoje Jėzus pavartoja Ganytojo metaforą. Dievas per pranašą Ezekielį sako: „Jūs esate mano kaimenė, mano žmogiškos ganyklos avys, ir aš esu jūsų Dievas“ (Ez 34, 31). Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus praneša, kad jis yra Gerasis Ganytojas, atėjęs į šį pasaulį mums užtarnauti amžinąjį gyvenimą.

Jėzus praneša, kad jo žmonės jį atpažįsta kaip Dievo Sūnų ir Gelbėtoją, lygiai kaip kaimenė atpažįsta savo ganytojo balsą. „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą.“

Šiandien mes gyvename labai triukšmingame pasaulyje, kuriame girdime įvairiausius balsus. Žmonės pavargsta nuo socialinių tinklų, reklamos balsų. Partijų oratoriai žada gausybę gerovių. Žmonės pasimeta informacijos kiekyje ir nebežino kuo tikėti. Jėzus įneša aiškumą nuo informacijos srauto pavargusiam žmogui, pranešdamas, kad yra tik vienas balsas, kurio pirmiausia turime klausyti. Tai Gerojo Ganytojo balsas, tai dangiškojo Tėvo balsas, kuris mus veda į tikrąjį gyvenimą.

Evangelijoje girdėjome apie Jėzaus pokalbį su jį apspitusiais klausinėtojais. Evangelistas sako, kad tai vyko šventyklos atnaujinimo šventėje Saliamono stoginėje. Ši šventyklos vieta taip buvo vadinama, nes toje didingoje menėje ateidavo pasimelsti karalius Saliamonas.

Šventyklos atnaujinimo šventė pradėta švęsti Makabiejų laikais. Rytų pasaulį po Aleksandro Makedoniečio užkariavimo valdė graikai. Sirijos ir Palestinos valdovas tada buvo graikų kilmės karalius Antiochas IV. Jis bet kokia kaina reikalavo pavaldinių vienybės. Visa, kas neatitiko graikų pasaulėžiūros ir religijos buvo niekinama. Antiochas išniekino net Jeruzalės šventovę, ant jos altoriaus aukuro aukodamas kiaules. Žmonės priešinosi prieš tokią šventvagystę. Judas Makabiejus išvijo graikų valdžią iš Izraelio. Jis pastatė naują aukurą vietoje suteršto ir naujai pašventino šventyklą. Nuo tada pradėta švęsti šventyklos atnaujinimo šventė, kurioje po 150 metų dalyvavo Jėzus.

Jėzų atpažino piktavaliai žmonės, tikriausiai fariziejai. Jie jį apsupo ne tam, kad išgirstų apie Dievą, bet kad galėtų jį atiduoti Piloto teismui. Jie girdėjo, kad Jėzus yra sakęs, jog jis yra Dievo Sūnus, Mesijas, todėl dabar norėjo, kad Kristus atvirai tai pasakytų. Jei jis tars, kad yra Mesijas iš karaliaus Dovydo giminės, jie jį apkaltins pretendavimu į karaliaus valdžią ir atiduos Poncijaus Piloto teismui. „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? – klausė jie norėdami Jėzų išprovokuoti. – Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“

Jėzus dar iki tol apreiškė visą tiesą apie save, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Jo atlikti dieviški ženklai liudijo apie jį, ir tai turėjo juos seniai įtikinti. Bet jų netikėjimas užtemdė akis, todėl jie nepriklausė Kristaus kaimenei. Jei jie būtų jo kaimenės dalis, jie klausytų jo balso. Jėzus tai aiškiai pasako.

„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes jūs ­ ne manosios avys. Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“

Dievo tauta, Kristaus Bažnyčia, pažįsta Ganytojo balsą. Ji juo seka, nes jis yra Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas, kuris mums dovanoja amžinąjį gyvenimą. Jį jis užtarnavo mūsų nuodėmių atleidimui praliedamas savo kraują ant kryžiaus. Jis yra Gerasis Ganytojas, kuris atsiliepia į mūsų maldas, girdi mūsų poreikius. Jis globoja mus savo maloningoje rankoje.

Paskira kaimenės avis, žinoma, gali paklysti. Yra daug veiksnių, kurie linkę užgniaužti tikėjimą širdyje. Tai kiti balsai, kurie mus supa. Tai blogos mintys, kurios verčia abejoti Dievo gerumu, jo išgelbėjimo pažadu ir veda į neviltį. Tačiau Kristaus žodžiai turi įveikti visas mūsų abejones. Jis praneša, kad mes esame saugūs jo, mūsų Ganytojo, rankose, saugūs būdami jo kaimenėje, Bažnyčioje. Jei tikintis žmogus piktavališkai neatmes savo Gelbėtojo, nesutryps po kojomis Jėzaus užtarnauto išgelbėjimo, jis liks saugus Dievo rankose. Tada niekas nepakenks mūsų sieloms. Mes visada pasitikėsime Dievo meile ir gerumu.

Jėzus jo klausinėtojams dar daugiau apreiškė apie save. Jis atskleidžia, kad yra dieviškos prigimties Mesijas. „Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“

Jėzus apreiškia, kad jis yra amžinasis Tėvo Sūnus, kuris priėmęs žmogaus kūną atėjo į šį pasaulį. Jis yra gimęs prieš visus amžius, Dievas ir Dievo. Būdamas žmogumi jis yra nusižeminimo būsenoje, mažesnis už Tėvą, todėl sako, kad „Tėvas aukščiau už viską“. Tačiau būdamas Dievo Sūnus jis turi tą pačią amžiną dievišką prigimtį ir yra lygus Tėvui. Ši dieviškos prigimties vienybė yra nedaloma. „Aš ir Tėvas esame viena.“

Tėvas pavedė Sūnui ganyti jo krauju atpirktą kaimenę. Kaip niekas negali jos išplėšti iš Tėvo rankos, taip niekas negali jos išplėšti iš Sūnaus rankos, nes kaip Tėvas yra Dievas, taip ir Sūnus yra Dievas. Šventoji Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, darbuojasi mūsų išganymui, saugo mus ir globoja, ir veda link tikėjimo tikslo – sielų išganymo. Įsiminkime šiuos Jėzaus žodžius: “Aš ir Tėvas esame viena”. Jie padės mums atsilaikyti prieš visas dvasines pagundas ir klastingus šėtono išpuolius. Mes liksime saugūs Tėvo ir Sūnaus rankose.

Tad šiandien, kai esame apsupti daugybės balsų, pirmiausia išgirskime dieviškojo Ganytojo balsą. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 4). Būkime aktyvūs Bažnyčios nariai, kiekvieną sekmadienį lankykime bažnyčią, kad nuolatos girdėtume Gerojo Ganytojo balsą, ką jis mums sako, ir ateikime prie jo švenčiausios vakarienės stalo, kur atėjęs į duoną ir taurę Jėzus ją švenčia su mumis ir perduoda kryžiaus pergalės vaisius. Tada jo gerumas ir gailestingumas mus lydės per visas gyvenimo dienas, ir mes gyvensime Viešpaties namuose per amžius (Ps 23, 6). Amen.