Šiandien Bažnyčia švenčia angelų dieną. Mes dėkojame Dievui už dvasines bekūnes būtybes, kurios globoja jo valią pildančius žmones, gina nuo šėtono pinklių ir ištikimai vykdo Viešpaties nurodymus.

Graikų kalbos žodis „angelos“ reiškia „pasiuntinį“.  Angelai – tai Dievo pasiuntiniai, kuriuos jis panaudoja jo valios perteikimui, tikinčiųjų apsaugai. Apie jų buvimą mes sužinome tik iš Biblijos apreiškimo, nes protas geriausiu atveju mums leidžia daryti tik prielaidą, kad jų buvimas yra įmanomas arba tikėtinas. Tačiau gyvenime žmogus dažniausiai įžvelgia ne tiek gerųjų angelų darbą, kurie saugo mūsų kelius, bet kitas dvasines būtybes - demonus ir jų sukeliamus antgamtinius reiškiniyus, kurie pasireiškia žmogaus užsėdimu ir kitais baimę keliančiais veiksmais. Todėl Biblija praneša, kad šalia gerųjų angelų egzistuoja ir šėtonas bei demonai, kurie gundo žmogų ir spendžia jam įvairiausias pinkles.

Šventas Raštas praneša, kad angelai yra Dievo sukurtos protingos būtybės. Jų pirminis tikslas buvo liudyti Dievo šlovę ir jam tarnauti. Jie buvo sukurti kūrinijos pradžioje. Pradžioje visi jie buvo vienodai geri, teisūs ir šventi, apdovanoti išmintimi ir gebėjimu tobulai vykdyti jo valią. Psalmė juos vadina galingais savo jėga. „Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs jo tartam žodžiui.“ Kadangi jie šlovina Dievą, dažnai jie vaizduojami su arfomis ar kitais muzikos instrumentais giedantys Viešpačiui. Nors tai bekūnės dvasios, jie gali priimti kūną, pasirodyti regimai, net kalbėti, tačiau iš jų veiksmų matyti, kad tie negali būti priskirti žmogaus darbams. Dievas. Gerieji angelai žvelgia Dievui į akis ir laukia, ką Viešpats jiems palieps. Jėzus sako: „Angelai danguje regi mano dangiškojo Tėvo veidą.“ Jie džiaugiasi, kai į Dievą atsigręžia kuris nors prapuolęs nusidėjėlis.

Ypač gausiai angelai lankėsi žemėje Dievo Sūnui priimant kūną. Angelas pranešė Marijai apie Kristaus įsikūnijimą, jis paskelbė Juozapui apie kūdikio prigimtį. Angelas pranešė piemenėliams Gelbėtojo ženklus ir kur jo ieškoti, gausi dangaus kareivija Kristui gimus giedojo giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė jį mylintiems žmonėms.“ Angelas pranešė moterims apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių.

Biblija pamini kai kurių angelų vardus. Jais yra apibūdinama jų veikla. Joje nepateikiamas angelų skaičius, tačiau jis yra didelis. Tarp jų yra skirtingų rangų, kurių vyriausias yra archangelas Mykolas – galingasis prie jo sosto esantis Dievo tarnas. Todėl šį diena yra vadinama Archangelo Mykolo ir visų angelų diena“.

Iš Švento Rašto nėra taip paprasta atsakyti ar kiekvienas tikintysis turi vieną konkretų savo angelą sargą. Žmogus gali gauti pagalbos ne iš vieno angelo, tačiau, aišku, kad tikintįjį globoja angelas, o ypatingais atvejais į pagalbą Dievas gali atsiųsti ir daugiau angelų. Kadangi jie yra Dievo kūriniai, melstis jiems negalima, o tik vieninteliam Dievui.

Tačiau dalis angelų dėl jiems suteiktos laisvos valios atsimetė nuo Dievo ir tapo jo bei žmogaus priešais. Labai tikėtina, kad jų nuodėmė buvo puikybė. Tai įvyko kūrinijos pradžioje, dar prieš žmogaus nuopuolį. Jų atsimetimą lydėjo Dievo bausmė. Jie buvo atkirti nuo Viešpaties ir pateko į amžino pasmerkimo būseną. Iš Biblijos žinome, kad demonų hierarchijos viršūnėje yra vienas blogio angelas, vadinamas šėtonu, velniu arba simboliniais vardais – slibinas, gyvatė. Šis vyriausias angelas sugundė pirmuosius žmones ir lėmė jų nuopuolį. Dėl jo klastos žmogus nusidėjo, gimsta nuodėmingas ir mirtingas. Žmogaus išgelbėjimui dangiškasis Tėvas siuntė į žemę savo Sūnų. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“, - liudija apaštalas Jonas.

Šiandienos evangelijoje girdėjome, kaip džiaugėsi iš misijos sugrįžę 72 Jėzaus mokiniai. Juos Viešpats siuntė į miestus ir kaimus paruošti jam kelią. Jie turėjo gydyti malda žmones ir skelbti žinią, kad prie jų prisiartino Dievo karalystė. Sugrįžę jie džiaugsmingai kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“ Jie pabrėžė, kad jų pergalė prieš šėtoną ir demonus buvo jo vardas, jų ryšys su Jėzumi. Demonai, tie blogio angelai, bijo Jėzaus vardo, nes Jėzus yra Dievas ir Žmogus, viename asmenyje. Ne policija, ne kariuomenė mus apsaugo nuo blogio angelų išpuolių, o tik Jėzaus vardas, kuriuo mes pasitikime. Tačiau Jėzus jiems primena tikrąjį džiaugsmo šaltinį. „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.”

Mokiniai patyrė, kad tą antgamtišką galią išvaryti demonus jie turėjo ne iš savęs, bet dėl jų dvasinio ryšio su Jėzumi. Tai Jėzaus galia, kurią jis jiems teikė, kai jie skelbė, kad Dievo karalystė prisiartino. Tačiau Jėzus priminė, kad svarbiausia priežastis džiaugsmui yra ne dvasinių galių demonstravimas, o žinia, kad jų vardai įrašyti danguje. Jų misija buvo parengti žmones Jėzui ir jo evangelijai, kuri skelbia, kad nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą iš amžino pasmerkimo užtarnavo Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu. Jie ne patys įrašė savo vardus į dangaus knygas, į tą Apreiškime minimą Gyvenimo knygą. Tai padarė Jėzus mūsų atpirkimo darbu, kurį jis atliko savo įsikūnijimu, evangelijos skelbimu, mirtimi ir prisikėlimu. Rašiklis, kuriuo jis įrašė mūsų vardus į dangaus knygas yra kryžius, ir tai jis padarė ne rašalu, o savo krauju.

Ši evangelija ir mus ragina džiaugtis, kad mūsų vardai įrašyti danguje. Jie buvo įrašyti, kai Kristus nuplovė mūsų nuodėmes Šventame Krikšte. Jėzus per jo žodžio ir sakramento tarną pašaukė kiekvieną vardu ir pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Todėl mes turime jam dėkoti bažnyčioje, kaip danguje jam dėkoja ir jį šlovina šventieji angelai. Tikėjimo gyvenime svarbiausia yra ne tai, ką mes darome vardan Dievo, o ką Dievas padarė vardan mūsų. O jis „net savo sūnaus nepagailėjo, bet atidavė jį už mus visus“, - sako apaštalas Paulius, klausdamas: „Kas gi tada mus atkirs nuo Kristaus meilės?“ „Net mirtis“  negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės, ir už tai mes turime jam dėkoti, jį garbinti ir jam tarnauti. Tai mes darome, kai ateiname į bažnyčią išgirsti jo žodį ir priimti mums skirtą išganymo priemonę – jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje Altoriaus sakramente.

Jėzus praneša, kad krikščionio dvasinė kova vyksta per visą gyvenimą. „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus, - tarė jis tiems 72 mokiniams. „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su ... dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tai kova peržengianti fizinę sritį, ir mes ją galime laimėti tik pasikliaudami Jėzumi, kurio vardui paklūsta net demonai. „Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų“, - tarė jis tiems 72 mokiniams.  Gyvatės ir skorpionai – tai demonai ir piktosios dvasios, savo pagundomis spendžiančios mums pinkles tikėjimo kelyje. Juos mes galime nugalėti malda Jėzui ir jo vardu. Tesiunčia jis mums į pagalbą savo šventuosius angelus dvasinėje kovoje, tačiau džiaukimės ne savimi ir savo darbais, o tuo, kad mūsų vardai įrašyti danguje Avinėlio gyvenimo knygoje. Amen.