Apaštalas Paulius šiandienos laiške praneša kertinę krikščionybės tiesą: „Jeigu lūpomis išpažinsi Jėzų esantį Viešpačiu) ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ Ši žinia skelbia, kad mūsų išgelbėjimui yra reikalingi du dalykai: Išpažinti Jėzų esantį mūsų gyvenimo Viešpačiu ir tikėti širdimi, kad prisikėlęs iš numirusių jis yra gyvas Viešpats visų, kurie jo šaukiasi.

„Jėzus yra Viešpats.“ Toks buvo ankstyviausias krikščionių tikėjimo išpažinimas. Kai dar nebuvo Apaštalų ir Nikėjos išpažinimų, žmogus norėjęs būti pakrikštytas turėjo išpažinti: „Jėzus yra Viešpats.“ Kai krikščionys susitikdavo gatvėje, jie sveikindavosi žodžiais: „Jis prisikėlė“, tačiau dar dažniau jie sakydavo: „Jėzus yra Viešpats.“

Šis išpažinimas buvo iššūkis Romos religinei sistemai. Imperijos religija  buvo pastatyta ant daugybės pagoniškų dievų. Apolonas buvo saulės dievas, Cerera buvo derlingumo deivė, Kupidonas – meilės dievas, Diana – medžioklės deivė, Flora – gėlių deivė, o Faunas – gyvūnijos dievas. Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas – vardai, kuriomis pavadintos planetos, buvo dievybių pavadinimai. Tačiau krikščionys šiame dievų pliuralizme skelbė evangelijos žinią, kad tik „Jėzus Kristus yra Viešpats“, tik jis vienintelis „Viešpats virš visų ir visko“.

Tarti šį tikėjimo išpažinimą reiškė mesti iššūkį ne tik imperijos religijai, bet ir imperatoriui. Pirmasis imperatorius Augustas, kurio valdymo metu Betliejuje gimė Kristus, pats skelbėsi esąs  Viešpats. Vardas Augustas reiškia „Aukščiausias.“ Pirmo amžiaus pabaigoje kiekvienas Romos pilietis kartą per metus turėjo viešai garbinti imperatorių, ir, mesdamas smilkalus į ugnį, sakyti: „Cezaris yra Viešpats.“ Krikščionys to nedarė, todėl buvo persekiojami, tačiau net mirties akivaizdoje jie tardavo: „Kristus yra vienintelis Viešpats“.

Neįmanoma ištarti šių žodžių, jeigu širdyje nėra tikėjimo. Tikėjimas nėra intelektualios žinios, bet širdies tikėjimas, todėl apaštalas tikėjimo išpažinimą sieja su širdies tikėjimu. Širdies šauksmas – tai neapsimestinis pritarimas evangelijos apreiškimui apie Jėzų, kad žmogus yra išgelbstimas tik dėka Kristaus atlikto mūsų atpirkimo darbo. Teisus prieš Dievą dabar yra ne tas, kuris giriasi savo teisumu ar tariamu šventumu, ar dar kokiais nors darbais, bet tas, kuris tiki, kad Jėzus Kristus savo krauju atpirko mus nuo Dievo rūstybės. Tokia yra evangelijos žinia.

„Broliai, aš primenu jums evangeliją, - rašo Paulius korintiečiams, - kurią jūs priėmėte ir kuria būsite išgelbėti.“ Evangelija skelbia, kad „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną.“ Laiške Romiečiams evangeliją Paulius irgi sutraukia į vieną sakinį: „O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“ Todėl jeigu išpažinsi „Jėzų esantį Viešpačiu ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ Paulius teigia, kad širdyje esantis tikėjimas verčia lūpas išpažinti tikėjimą ir tai skatina daryti ne valios pastangos, o Šventoji Dvasia. Todėl, jei įniršę pagonys sakydavo: „Prakeiktas Jėzus!“, tai krikščionys, įkvėpti Šventosios Dvasios, tardavo: „Kristus yra Viešpats. „Nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ – paaiškina apaštalas Paulius.

Šis „širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išgelbėjimą“, - sako apaštalas. Kai širdis priima Jėzų kaip Viešpatį, kai ji sekmadienį yra gaivinama Dievo žodžiu ir sakramentu, tada į ją teka Dievo malonė ir ji gauna teisumą prieš Dievą iš Kristaus. Jėzus jai padovanoja nuodėmių atleidimą, apgaubia ją savo kūno bei kraujo šventumu sakramente, grąžina  jai baltus krikšto rūbus. Tada širdies tikėjimas atsiskleidžia lūpų išpažinimu. Tikinčios lūpos tada taria: „Jėzus Kristus yra Viešpats.“

Nebelieka skirtumo tarp tautų ar rasių, nebėra „skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi.“ Kiekvienas, [be išimties], kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“, sako apaštalas. Ir tu, kai šaukiesi Viešpaties vardo, tampi išgelbėtas, nes ir tau Dievas atveria gausius jo malonės turtus – nuodėmių atleidimą, išganymą ir Dvasios vaisius. „Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas“ priduria apaštalas. Neteko girdėti, kad kas nors, kuris širdimi ir lūpomis išpažino, kad „Jėzus yra Viešpats“, būtų tuo nusivylęs.

Bet ar gali žmogus pažinti šią išganymo žinią ir šauktis Viešpaties vardo, jei apie jį nieko negirdėjo? To paties mūsų klausia ir Paulius. „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“

Tikrai negali žmogus atsisakyti stabų ir šauktis gyvojo Viešpaties vardo, kol apie jį nesužino. Jis pirma turi išgirsti apie Jėzų Kristų. Tam Viešpats įsteigė Dievo žodžio skelbimo tarnystę, nes „kas gi skelbs nesiųstas?“ Paulius cituoja pranašą Izaiją, kuris pasakė: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksma žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną.“

Dievo žodžio skelbėjus apaštalas vadina „šaukliais“ – jo laikotarpiu žinomą pareigybę. Cezaris savo rūmuose turėjo šauklių, kuriuos pasiųsdavo plačiai po imperijos miestus pranešti imperatoriškus potvarkius. „Klausykite, klausykite! Roma iškovojo didelę pergalę.“ Arba: „Klausykite, išgirskite! Cezariui gimė sūnus, kuris bus sosto įpėdinis.“ Šaukliai nieko negalėjo pridėti prie jiems pavestos žinios, nes tai jiems kainuotų gyvybę.

Sakydamas, „Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!“, apaštalas taip pat pavartoja metaforą. Kojos dailios ne savaime, bet todėl, kad neša gerąją evangelijos naujieną apie išganymą per Jėzų Kristų, kuris atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių. Metaforą puikiai iliustruoja įvykis, kuris buvo žinomas ir Pauliui. 490 m. pr. Kristų Graikijos Maratono miestą užpuolė Persijos kariuomenė. Graikai atlaikė didžiulį puolimą ir nugalėjo persus. Tada jie pasiuntė šauklį Filipidą į Atėnus už 42 kilometrų, sakydami: „Bėk į Atėnus su žinia, kad mes nugalėjome ir apgynėme miestą. Jis bėgo greitai, netgi numetė ginklus ir net drabužius, kai Atėnai su nerimu laukė žinios, ar persai žygiuos prieš juos. Įbėgęs į miestą jis laukiančiai miniai sušuko: „Mes nugalėjome“ ir sukniubo negyvas. Kokios gražios atėniečiams turėjo būti Filipido kojos, kuris jiems atnešė tokią malonią žinią. Palaimintos yra kojos tų, kurie neša gerąją naujieną apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų.

Teliudija ir mūsų lūpos Jėzų esantį Viešpačiu. Kai ateiname į bažnyčią, nepalikime vaikų ar anūkų namuose, nes „kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?!“ - klausia apaštalas. Juk „tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis“, - sako jis. Teišgirsta kuo daugiau žmonių apie Jėzų Kristų ir jo atliktą mūsų išganymo darbą, kad ir iš jų širdžių per lūpas veržtųsi šauksmas “Jėzaus Kristus yra Viešpats“. „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Amen.