Apaštalas Paulius ragina jo mokinį Timotiejų drąsiai liudyti Jėzų Kristų. Jis kviečia jį „apsiauti kojas ryžtu skelbti evangeliją“, kuri praneša, kad mes esame išgelbėti iš Dievo malonės, kuri dabar tapo regima pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Timotiejus turi nugalėti savyje visa, kas trukdo tai daryti, nes evangelija yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvieną tikintį“.

Antrasis laiškas Timotiejui yra paskutinis Pauliaus laiškas. Jį jis parašė būdamas Romoje įkalintas už Kristaus skelbimą. Evangeliją apaštalas dabar gali skelbti tik laiškais, todėl jis ragina Timotiejų užimti jo vietą ir tęsti jo pradėtą darbą.

Savo maldose Paulius Timotiejų prisimena dieną ir naktį. Jis mena jo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno jo senelėje Loidėje ir jo motinoje Eunikėje. Timotiejaus tėvas liko pagonis, tačiau senelė ir motina Timotiejų vedė jį pas Kristų į pamaldas ir Šventoji Dvasia jame apreiškė tikrą tikėjimą. Tikėjimą daugeliui mūsų irgi perdavė močiutės bei mamos, kai mus, dar vaikus, vedėsi į bažnyčią. Joms turime būti dėkingi, o kartu prisiminti, kad ir mūsų pareiga vesti vaikus pas Kristų, nes tikėjimas kyla iš klausymosi, kurį padovanoja Šventoji Dvasia, kai girdime Dievo žodį. Vaikams gali tai atrodyti nuobodu, tačiau užaugę jie bus jums dėkingi.

Paulius save vadina Kristaus kaliniu. Jis buvo suimtas ir laukė teismo, nes skelbė Kristų, kurį pagonys laikė iššūkiu jų religijai. Daugelis žmonių jau sekė Kristumi, tačiau religijų vadai buvo tuo nepatenkinti ir pasirūpino Pauliaus suėmimu. Apaštalas Timotiejų ragina nesigėdinti Viešpaties liudijimo ir „manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo.“ Nes Kristuje Dievas mus išgelbėjo. Jame jis „sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo evangelija“.

Paulius siekia pažadinti tą pašaukimą, kurį Timotiejui perdavė Šventoji Dvasia per žodį. Timotiejus turėjo tikėjimą, apaštalas ant jo buvo uždėjęs savo rankas, tačiau jį stabdė baimės dvasia, kad jis irgi už evangeliją gali būti įkalintas. Paulius jam primena, kad „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ „Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo.“

Liudyti Kristų mus dažnai stabdo baimės ir gėdos dvasia. Šiame pasaulyje pašaipūnai dažnai tyčiojasi iš Dievo žodžio ir jo skelbėjų. Turbūt nė vienas, kuris skelbia šiandien evangeliją, nėra giriamas, nes dvasinės blogio jėgos šiame pasaulyje siekia nutildyti gerąją žinią. Giriami tik tie, kurie siekia įtikti pasauliui, tai yra skelbti ne Kristų, o kitokią žinią, kuri patiktų žiniasklaidai. Ištikimieji jo žodžio skelbėjai susiduria su įvairiomis provokacijomis, o nacių ir sovietų laikais buvo tremiami ar sodinami į kalėjimus. Paulius yra gyvas persekiojimų pavyzdys.

Bet apaštalas primena, kad baimės ir gėdos dvasia, kurią žmonės patiria dėl evangelijos, yra ne iš Dievo. „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam.“ Dievas davė mums ne baimės, o „galybės, meilės ir savitvardos dvasią,“ todėl ir „tu nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio“, rašo jis Timotiejui. Laiške Romiečiams jis sako: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!““ Teišvaro Šventoji Dvasia iš mūsų širdžių baimę. Teateina ji pagalbon mūsų silpnumui. Tepakeičia Dievas tą baimės dvasią mūsų širdyse jo galybės, meilės ir savitvardos dvasia.

Kodėl mes turime liudyti Kristų ir jo evangeliją? Paulius atsako: Todėl, kad Dievas mus „išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“

Krikščionys dažnai mąsto apie išgelbėjimą kaip apie vyksmą po mirties, tačiau Paulius apie išgelbėjimą kalba dabartiniu laiku. Laiške efeziečiams jis netgi sako, kad Dievas „mus išrinko jame dar prieš pasaulio sutvėrimą,“ kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Jis tai padarė „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu. Jis apipylė mus savo malone dėl savo mylimojo Sūnaus, „kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“ Jūs esate išgelbėti „išgirdę tiesos žodį ­ savo išgelbėjimo Evangeliją ­ ir įtikėję juo“, rašo jis Efeziečiams.

Išgelbėjimo darbas atliktas. Tereikia nusidėjėliui ateiti pas Jėzų ir priimti jo malonę sekmadienį skelbiamame jo žodyje ir Altoriaus sakramente, kuriame jis mus iš amžinybės aplanko savo kūnu ir krauju, nuima mūsų nuodėmes ir aprengia savo šventumu.

Senovėje nesumokėjęs skolų žmogus buvo sodinamas į kalėjimą. Artimieji galėdavo jį išlaisvinti atpirkdami iš bausmės. Kristus sumokėjo mūsų nuodėmių skolas, savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes, todėl jis yra mūsų Atpirkėjas, nes jis mus atpirko iš amžino pasmerkimo. „Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės.“ Jis išgelbėjo mus „savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje“ – rašo Paulius Timotiejui. Išgelbėjęs jis pašaukė mus šventuoju pašaukimu, kad paliktume nuodėmes ir siektume būti panašūs į Kristų, mylėtume Dievą ir visa, kas gera jo akivaizdoje.

Mūsų šventėjimas yra ne mūsų pašaukimo priežastis, nes pas jį ateiname kaip nusidėjėliai, o pasekmė. Kitos religijos sako: „Laikykis moralės principų, religinių taisyklių ir Dievas tave išgelbės.“ Kristaus evangelijos žinia kitokia. Ji skelbia: „Tu esi žmogus nuodėmingas. Jei nori būti išgelbėtas, ateik į bažnyčią, kur Dievas tau ištiesia savo maloningą ranką, ir tai daro „ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“ „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau, - sako Jėzus, - ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų.“

Ši Dievo malonė tapo regima pasirodžius Jėzui Kristui. Jis vienintelis „sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo evangelija.“ Todėl „nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, - rašo jis Timotiejui, - bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo.“ Dievas juk „davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“. Tad apsiauk kojas ryžtu liudyti Jėzų Kristų.

Ir mus Paulius kviečia nesigėdyti Viešpaties liudijimo, jo evangelijos, ragina liudyti Kirstų savo vaikams, anūkams, artimiesiems, kad ir jie atrastų Viešpaties malonę, kurią jis padovanojo prieš amžinuosius laikus Jėzuje, ir būtų išgelbėti. Amen.