Apaštalas Petras ragina tikinčiuosius apsirengti nuolankumu. „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems“, – sako jis.  Kodėl? Todėl, kad „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę.“

Krikščioniškas nuolankumas - pirmiausiai tai nuolankumas Dievo atžvilgiu. Tai suvokimas, kad Dievo akyse mes neturime jokios priežasties, dėl kurios turėtume laikyti save išskirtiniais ar svarbiais. Dievo akivaizdoje esame visi jo kūriniai, tarp kurių nėra nei didžiausio, nei mažiausio. Visi jo akyse esame nuodėmingi, peržengę jo įsakymus, priklausantys vien tik nuo jo malonės.

Apsirengti nuolankumu - tai apsijuosti patarnavimo prijuoste. Jėzus tai parodė, kai apsijuosęs rankšluosčiu numazgojo mokiniams kojas. „Jei tad aš ­ Viešpats ir Mokytojas ­ numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“

Nuolankumas nėra populiarus šiandieniniame pasaulyje. Ir mes dažnai dėmesį sutelkiame tik į save, esame egocentriški, savanaudiški. Kai atsiduriame bendroje nuotraukoje, į ką mes pirmiausia pažvelgiame? Ir apaštalam kartais trūkdavo nuolankumo. Tarp jų net buvo kilęs ginčas, kuris iš jų didžiausias. „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“, - atsakė jiems Jėzus.  Nes „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“, - tarė jis.

Mes priklausome tik nuo Dievas malonės, o ją jis teikia nuolankiesiems, todėl mes turime nužeminti po galinga Dievo ranka. Į bažnyčią mes ateiname ne pakeltomis galvomis, kaip fariziejai, o nuolankiai. Neveltui pamaldų pradžioje paprašome Dievo atleidimo už nuodėmes, kurias padarėme per praėjusią  savaitę.

Apaštalas Petras pavartoja žodžius „galinga Dievo ranka.“ „Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus.“ Ši frazė primena Išėjimo knygą, kur sakoma, kad Dievas  išvedė tautą iš Egipto „savo galinga ranka.“ Ši galinga ranka buvo maloninga jo tautai, kuri kentė vergiją 400 metų. Tačiau galinga ranka buvo griežta faraonui, kuris net po septynių didžių nelaimių, kurias Viešpaties ranka užleido ant Egipto, liko kietaširdis ir išdidus. Ši ranka „šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“, - giedojo Mozė Dievui. Ir mes ateikime Dievo akivaizdon su atgaila, kad jo ranka mums būtų gailestinga. „Nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę.“

Apaštalas paaiškina nuolankumo tikslą. „Kad jis išaukštintų jus metui atėjus.“ Žmogus įprastai nori būti pripažintas kitų, nerimauja dėl savo užimamų pareigų, statuso. Tikimės būti pagerbti už tai, ką darome. Tai mums prigimtina. Tačiau Dievo pripažinimas yra daug vertesnis, nei žmonių. Viešpats pažada atlyginti tiek šiame, tiek būsimame gyvenime. Apaštalas Petras sako: „Jis išaukštins nuolankiuosius tinkamu metu.“

Nuolankumas skatina mus pasitikėti Dievo galinga ranka. Neveltui apaštalas sako: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.“ Jis ragina pavesti jam savo išgyvenimus, stresą, tai kas mus vargina kas dieną. Graikų kalboje apaštalas netgi vartoja stipresnį žodį, nei „pavesti“. „Visą sako rūpestį meskite ant jo, - sako jis, - nes jis rūpinasi jumis.“ Dievas nori, kad  mes visus savo rūpesčius, nerimą dėl darbo ar sveikatos, ar priklausomybes maldoje  mestume ant jo, o ne išdidžiai vieni vargtume su savo problemomis. Tada patirsime didesnį džiaugsmą Dievuje, matydami, kaip jo maloninga dešinė veikia mūsų gyvenimuose.

Pakvietęs mesti Dievui savo rūpesčius Petras pereina prie kitos temos. Jis primena, kad egzistuoja dvasinė blogio būtybė, puolęs grožio angelas, kuris siekia mus daryti išdidžiais ar net dvasiškai pavergti. „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.“

Šiandienos pasaulis arogantiškai neigia, kad yra nemateriali, dvasinė blogio jėga, kuri veikia žmogaus sielą. Kai kurie žvelgia į pasaulį, kaip į didžiulį judantį mechanizmą, kuriame viską lemia atomų ir molekulių sąveika. Jie teigia, kad net mūsų mintys yra vien tik tarpusavyje judantys atomai, o kas egzistuoja, tai tik fizinis pasaulis. Toks požiūris veda nihilizmą, sakantį, kad pasaulio ir žmogaus egzistavimas neturi jokios objektyvios prasmės, tikslo arba vertės. Jei Dievo nėra, tai ir moralė tampa subjektyvi. Tada gyvenimo tikslo reikia ieškoti tik materialiuose dalykuose. Baisiausias dalykas nihilistui yra mirtis. Ji užbaigia visą jo egzistenciją. Tačiau ir nihilistas turės atsakyti už savo gyvenimą prieš Dievą. Ryškiausias nihilizmo filosofas buvo Frydrichas Nyčė. Tokia filosofija privedė jį prie išprotėjimo.

Tačiau Šventasis Raštas praneša, kad šalia Dievo yra dvasinė blogio jėga, šėtonas arba velnias, kuris siekia žmogų pavergti. Nuolankieji pripažįsta, kad kol gyvena šiame kūne, jie patiria šėtono pagundas, yra skatinami dvasiniam nuopuoliui. Puikybės angelas ypač gundo išdidumu. Jis šnabžda melą apie Dievą, verčia mus galvoti, kad esame ypatingai geri, o Dievas yra neteisingas, nes jis mums leidžia patirti kentėjimus.

Neveltui apaštalas Petras sako: „Būkite blaivūs, budėkite!“ Jis ragina nepasiduoti pagundai, netikėti melu, bet tvirtai stovėti tiesoje. „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet ... su šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Paulius ragina susijuosti strėnas tiesa, apsivilkti teisumo šarvais, ir pasiimti išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.  „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.“ Apaštalas Petras kviečia „pasipriešinti jam [šėtono pagundoms] tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje.“

Tuo tarpu nuolankus žmogus pripažįsta, kad Dievo atžvilgiu jis nėra kuo nors ypatingas. Net ir kentėjimuose jis tiki maloningu Dievu, jo galinga ranka, kuri jį globoja tiek šiame, tiek būsimame gyvenime. Apaštalas Petras primena laiško skaitytojams, kad jie kenčia ne vieninteliai. „Tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams [ir seserims] visame pasaulyje“, - sako jis. Jis kviečia netikėti šėtono klastomis ir apgaulėmis, kuris skatina sielą nepasitikėti Dievo galinga ranka. Jis ragina būti budriems, blaiviems ir nepasiduoti dvasinėms pagundoms ir blogoms mintims, kurios siekia apraizgyti mūsų širdis. Nukreipkite akis į Jėzų ir juo pasitikėkite. Jis yra švelnios ir nuolankios širdies.

„O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.“ Apaštalas primena kentėjimų laikinumą. Išvadavimas nuo jų ir mūsų išgelbėjimas yra Dievo darbas. Jį atliko jo Sūnus, numiręs už mus. Jis primena, kad išbandymų, sunkumų ir persekiojimų valandose Dievas mūsų nepalieka, bet atlieka savo gerąjį darbą iki Kristaus dienos. Kentėjimų valandą Dievas mus ištobulina, sutvirtina, pastiprina, stato ant tvirto pagrindo, ir tinkamu laiku išvaduoja. Kada išmuša ši išvadavimo ir išgelbėjimo valanda, žino tik vienas Dievas. Jis vienintelis žino tinkamiausią laiką savo vaikų išaukštinimui. Dažnai tai vyksta šiame gyvenime, tačiau galutinai tai įvyks, kai jis mus, trumpam pakentėjusius, pašauks į savo amžinąją garbę su šventaisiais Kristuje Jėzuje. „Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen.“