Apaštalas Paulius laiške Romiečiams liudija apie Šventosios Dvasios darbą mūsų širdyse. Ji suteikia mums tikrą tikėjimą. Ji padeda mumyse marinti esančią nuodėmę. Aplankiusi mus per žodį ir sakramentą ji paliudija, kad esame Dievo vaikai ir visų jo dvasinių turtų bei amžinojo gyvenimo paveldėtojai.

Tikinčiuosius apaštalas Paulius pirmiausia ragina prašyti Šventosios Dvasios pagalbos įveikiant nuodėmę. „Jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite, - sako jis. - Mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. “

Atgimę iš Šventosios Dvasios krikšte, o jei buvome praradę tikėjimą pas jį sugrįžę per atsivertimą, mes esame atsakingi prieš Dievą už savo gyvenimą. Dievo Dvasia ragina mus eiti šventėjimo keliu - marinti nuodėmingus kūno darbus, nes jie veda į mirtį. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje, - rašo jis laiške Kolosiečiams. Jūs juk esate mirę [nuodėmei], ir jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve.“

Žmogus, kuris „gyvena tiktai pagal kūną,“ tai yra, kurio gyvenime dominuoja tik kūniški, materialūs dalykai mirs, sako apaštalas. Paulius čia nekalba apie kūno mirtį, nes po Adomo nuopuolio visų kūnuose yra geluonis, vedantis į mirtį. Mirtimi jis vadina amžiną atskyrimą nuo Dievo.

Apaštalas ragina mus prašyti Šventosios Dvasios pagalbos įveikiant kūno ydas ir nuodėmes. „Mes nesame skolingi kūnui“ – sako jis, kad turėtume būti jo vergais, vergauti nuodėmingoms aistroms, blogiems įpročiams, troškimams. Tepadeda Dievo Dvasia mums juos nugalėti, nes „jei Dvasia marinate tai, kam vergaujate savo kūnu, gyvensite“. „Tokia gi Dievo valia ­ jūsų šventėjimas. – rašo jis Tesalonikiečiams. - Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.“ Šventoji Dvasia skatina mus eiti šventėjimo keliu ir daryti Dievui patinkančius darbus. „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams“, - rašo jis Efeziečiams.

Šventoji Dvasia ne tik padeda slopinti nuodėmingas aistras, bet ji taip pat palaiko mūsų artimą ryšį su Dievu. Jos vedami mes patiriame esantys ne vergai, kurie turėtume Dievo bijoti lyg pikto šeimininko, o jo vaikai, kurie šaukiamės Dievo tardami: „Aba, Tėve.“

Apaštalas pavartoja aramėjų kalbos žodį „Aba“. Šiandien šios kalbos beveik neišgirsime. Ja dar kalba apie pusė milijono žmonių rytuose, tačiau Kristaus laikais tai buvo visuotinė Sirijoje ir gretimų šalių kalba. Tik kai krikščionišką Siriją užkariavo arabai, VI-VII amžiuje aramėjų kalbą pakeitė arabų kalba. Žodis „Arba“ aramėjų tarme reiškia daugiau nei „Tėve.“ Tai labai artimas kreipinys, apibūdinantis vaiko kreipimąsi į tėvą. Vaikai nesako „tėve“, bet „tėti, tėtuti“. Kai po darbų tėvas grįždavo namo, vaikai šventojoje žemėje bėgdavo jį pasitikti, sakydami „Aba, aba.“

Ir mus Šventoji Dvasia vaikišku tikėjimu ragina emocingai, drąsiai kreiptis į dangaus ir žemės Kūrėją. Ji mūsų širdyse atima vergo baimę, o suteikia vaiko saugumą. Kai ji lanko sielas, tarp mūsų ir Dievo užsimezga tėvo ir vaiko ryšiai. Ji „liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai,“ ir ragina vaikišku pasitikėjimu tarti „Tėve“, „Tėtuti.“

Deja ne visi žmonės yra Dievo vaikai. Nors žmogų sukūrė Dievas, „kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“, sako Paulius. Negalima sutikti su tais, kurie Dievo vaikais vadina net atvirus nusidėjėlius. Apaštalas sako, kad tik tie, kurie yra vedami Dievo Dvasios yra Dievo vaikai. Netikintys į Dievą nėra jo vaikai. Vaikais mes tampame tik įtikėję į Jėzų Kristų, kuris savo krauju atpirko mūsų nuodėmių skolas ir išgelbėjo mus amžino pasmerkimo. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais, sako evangelistas Jonas, - tiems, kurie tiki jo vardą, kurie iš Dievo užgimę.“ Tik Dievo vaikai dalinasi visomis dangiškojo Tėvo malonėmis ir privilegijomis.

Vieno žymaus evangelisto dukra kartą apibūdino jų šeimos pavyzdžiu ką reiškia būti Dievo vaiku. Pas evangelistą kartais atvykdavo žmonės ir prie jo vartų belsdavosi, sakydami: „Įleisk mus. Mes skaitėme tavo knygas, matėme tave pamokslaujantį. Mes norime apsilankyti tavo namuose.“ Tėvas tada tyliai šeimos tarpe tardavo: „Aš jūsų nepažįstu. Jūs nesate mano šeimos nariai, kad atvyktumėte, kai nesame iš anksto sutarę.“ Bet kai dukra grįždavo namo ir prie vartų tardavo: „Tėti, čia aš“, tėvas iš karto atidarydavo vartus ir duris, nes ji - tėvo vaikas.

Būti vaiku, reiškia būti ir paveldėtoju. „Jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai, - sako apaštalas. - Mes Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai drauge su Kristumi.“

Skirtingai nuo žemiško paveldėjimo tvarkos, Dievo paveldą mes gauname ne po tėvo mirties, nes Dievas yra nemirtingas, o jau dabar. Paulius nevartoja žodžio įpėdiniai, nes turtas jiems gali būti padalintas nevienodai. Jei būtume tik įpėdiniai, galėtume tikėtis tik dalies turtų. Bet apaštalas vartoja žodį „paveldėtojai“ ir „bendrapaveldėtojai“. Tai reiškia, kad visi tikintys jau dabar turime tuos pačius dvasinius Dievo malonės turtus kartu su Jėzumi Kristumi. Šis paveldas apima amžiną gyvenimą. „Pats Dievas bus su jais ir jie bus jo tauta. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties“, - skelbia Apreiškimo knyga.

Bet kalbėdamas apie jau dabar gaunamą Dievo paveldą Paulius prideda žodžius: „Jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“

Būti krikščioniu Pauliaus laikais reiškė netekti privilegijų, o persekiojimų metu patirti priespaudą. Ir šiandien krikščionis nėra išvaduotas iš kentėjimų. Tiek tikintys, tiek netikintys išgyvena daug tų pačių sunkumų, skausmų, širdgėlų. Visus žmones lanko ligos, visi patirs mirtį. Tačiau tikinčiam žmogui Šventoji Dvasia padeda pernešti kentėjimus drauge su Kristumi, suteikia stiprybės ir kantrybės, teikia paguodos kančioje. „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, - sako apaštalas, - taip per Kristų mes kupini ir paguodos.“ Tokiose valandose tikintis žmogus taria Dievui, „Aba, Tėve“, „skubėk man padėti, Tu mano pagalba ir gelbėtojas“ (Ps 70, 7). Amen.