Apaštalas Jonas kviečia mus mylėti vieni kitus krikščioniška meile, „nes meilė yra iš Dievo“. Jis praneša, kad kiekvienas, kuris myli yra gimęs iš Dievo, o kas nemyli, tas Dievo nepažino, nes Dievas yra meilė.

Dievas yra viso gėrio ir malonės šaltinis. Visa, ką jis daro, atlieka iš meilės. Pažinti Dievą, tai pažinti jo meilę. Apaštalas kviečia mus pažvelgti į Viešpaties meilės gelmes, tačiau tai įmanoma, tik kai suvokiame, kad „meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis [pirmas] mus pamilo.“

Dėl nuodėmės pažeistos prigimties žmogus yra abejingas Dievui. Jis nesiekia šventumo, kurio iš jo nori Dievas. Jam mielesnė yra nuodėmė, nors ji prieštarauja Dievo keliams ir Viešpats ja bjaurisi. Nusidėjėlis gal net norėtų, kad Dievo nebūtų, nes tada nebūtų ataskaitingas prieš jį už savo darbus. Tad prigimtinio, neatsivertusio žmogaus širdyje nėra meilės Dievui.

Bet meilė egzistuoja, net tada, kai atrodo, jog aplink jos nematyti. Ji egzistuoja, nes yra Dievas, o jis yra meilė. Jis mus myli, nors mūsų prigimtyje yra mažai tokio, kad jį verstų tai daryti. Jis mus myli, net jei esame jam daug skolingi, o jis mums nieko. Jis myli, net kai turėtų bausti už nuodėmes. Jo meilė yra begalinė, besąlygiška, neužpelnyta. Ji yra tokia dėl jo sūnaus Jėzaus Kristaus, nes labiausiai „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ sako apaštalas Paulius. Mūsų apmąstomame laiške apaštalas Jonas tai patvirtina. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.“

Nors Dievas turi mylinčią tėvišką širdį, tačiau jis negali būti neteisingas. Todėl Dangiškasis Tėvas siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad jis taptų permaldavimo auka už mūsų nuodėmes. Jis siuntė ne angelą, kuris irgi yra jo pasiuntinys, bet savo Sūnų, turinti tą pačią dievišką prigimtį. Priėmęs kūną iš Mergelės Marijos jis atėjo į pasaulį su gerąja žinia, tačiau žmogus jo nepriėmė. Jis jį apspjaudė, išrengė, nuplakė, nukryžiavo. Dangiškasis Tėvas žinojo, kaip nusidėjėlis pasielgs su jo Sūnumi, bet vis tiek jį siuntė, nes „jis mus pirmas pamilo“, - sako apaštalas Jonas, - nes Dievas yra meilė. „Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“, – liudija apaštalas Paulius.

Senajame Testamente buvo aukojamos aukos už nuodėmes. Auka buvo atgailos išraiška, turėjusi atkurti nuodėmės nutrauktus ryšius tarp žmogaus ir Dievo. Savo nekalta mirtimi Jėzus sutiko tapti ta auka, ant kurios mūsų nuodėmės. Jis tapo Dievo avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Ant kryžiaus jis įvykdė Dievo teisingumą savo ant savęs prisiimdamas mūsų bausmę, savo krauju nuplaudamas mūsų nuodėmes. Dievas „mus pamilo“ – apaštalas Jonas, jo Sūnus tapo „permaldavimu už mūsų nuodėmes.“ „Meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo.“ Todėl „nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje,“ sako apaštalas Paulius.

„Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, - ragina mus apaštalas, - ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Dievo meilė, kurią jis atskleidė savo Sūnuje, skatina mus mylėti jį ir artimą. Kai mūsų širdys patiria už mus mirusio Gelbėtojo malonę, tada tikėjimas skatina mūsų sielas mylėti Viešpatį ir artimą tikra krikščioniška meile.

Apaštalas Jonas sako, kad „tas kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.“ Meilė rodo mūsų atgimimą per Šventąją Dvasią, rodo tikėjimo gyvumą. Pagaliau ir Dievą pažinti galime tik jį mylėdami, nes meilė kyla iš Dievo ir veda pas Dievą. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė,“ sako apaštalas. Nors Dievo veido paveikslas, pagal kurį buvome sukurti, mumyse  yra pažeistas nuodėmės, jis vėl ima ryškėti, kai vis labiau įsitvirtiname meilėje. Tada „atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą“ (1 Kor 3, 18), sako apaštalas Paulius. Nes „kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“

Šiais apmąstymo žodžiais apaštalas Jonas kviečia mus puoselėti meilę. Arčiausiai Dievo esame tada, kai mylime. „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam“ ragina mus apaštalas Paulius. „Net jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau,“ sako jis. Tebūna mūsų krikščioniška „be veidmainystės.“ Tetampa ji dieviškosios meilės atspindžiu. Tebūna ji mūsų atsakas į Kristaus meilę. „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus,“ – kviečia apaštalas Jonas. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus,“ – sako mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Amen.