Sauliaus atsivertimas liudija, kokia yra galinga yra Dievo malonė. Tik ji padarė didžiulį pokytį jo sieloje. Iš Bažnyčios persekiotojo jis tapo tautų apaštalu, skelbusiu Dievo šlovę Kristaus veide. Tas, kuris alsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, po atsivertimo alsavo maldos atodūsiais, kvėpavo meile mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Jam labiausiai išsipildė Kristaus žodžiai: „Ne jūs mane išsirinkote, o aš jus išsirinkau.“

Būsimasis apaštalas gimė Tarse, Graikijoje, dabartinėje Turkijoje. Hebrajiškai jis buvo vadinamas Sauliumi, graikai ir romėnai jį vadino Pauliumi. Save jis vadino „hebrajumi iš hebrajų“. Tarso mokykloje jis susipažino su graikų poezija ir filosofija. Po to tėvai jį išsiuntė į Jeruzalę, kur studijavo žydų religinį įstatymą pas žymųjį mokytoją Gamalielį. Saulius tapo uoliu fariziejumi. Laisvalaikiu jis vertėsi palapinių audimu. Žydų požiūriu jis buvo geros moralės žmogus, nepriekaištingai vykdęs žydų įstatymą, tačiau tapo Kristaus piktžodžiautoju ir krikščionių persekiotoju.

Iki atsivertimo jis buvo ryškiausias krikščionių priešas, daręs viską, kad išnaikintų Bažnyčią. „Anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas.“ Jis taip nekentė krikščionių, kad net „alsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius.“ Bažnyčios išnaikinimą jis laikė vienu pagrindinių tikslų. Tačiau toks jo gyvenimas tęsis neilgai. Alsavimą staiga neužilgo pakeis meilė Kristui ir bažnyčiai.

Atsivertimo metu jis keliavo į Damaską. Persekiojami krikščionys pasitraukė iš Jeruzalės į jiems palankų Sirijos miestą. Saulius išsirūpino vyriausiųjų kunigų ir žydų sinedrijono raštus, kad nuvykęs į Damaską galėtų surištus krikščionis gabenti į Jeruzalę. Romos valdžia sutiko, kad žydų sinedrijonas turi galią virš visų žydų įvairiose tautose religijos klausimais, todėl nusižengusieji galėjo būti ištremti į Jeruzalę teismui.

Sauliaus atsivertimas yra vienas didžiausių stebuklų. Tai liudija, kokia visa apimanti yra Kristaus malonė net didžiausiems nusidėjėliams. „Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš,“ vėliau pasakys jis.

Viešpats jam apsireiškė netoli Damasko. „Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’“ Tikėjimas ateina iš Dievo žodžio klausymosi. Tikro tikėjimo neturės tas žmogus, kuris nelanko bažnyčios ir nesiklauso Viešpaties žodžio. Saulius negalėjo neišgirsti Jėzaus balso. Jis į jį kreipėsi du kartus, sakydamas „Sauliau, Sauliau“. Tokiu kreipiniu jis norėjo jį pažadinti iš nuodėmės miego. Kristus yra panašiai kreipęsis į kitus žmones. „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“ Simonui Petrui jis tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo jus persijoti kaip kviečius. Bet aš meldžiu, kad tavo tikėjimas nesvyruotų.“ Kreipdamasis į Saulių tokiu būdu Jėzus lyg jo klausė: „Aš atėjau iš dangaus ir buvau nukryžiuotas ir už tave. Ar tau to nepakako, kad tu vėl mane kryžiuoji.“ Saulius pamatė savyje tą baisią nuodėmę, kuriai anksčiau buvo užmerkęs akis.“

„Kas tu esi, Viešpatie“, - paklausė Saulius.  „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“

Jėzaus vardas Sauliui buvo gerai žinomas. Prieš tai jis piktžodžiavo prie šį vardą ir persekiojo šio Kelio sekėjus. Persekiodamas bažnyčią Paulius padarė baisią nuodėmę. Dabar jo širdis nori daryti atgailą. „Aš dar paklausiau: ‚Ką man daryti, Viešpatie?“ Jėzus jam atsakė: „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti.“

Jis pakilo nuo žemės, bet nieko nebematė. „Tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.“ Dievo šlovė Kristaus veide atitraukė jo žvilgsnį nuo visų žemiškų dalykų, kad sielos akimis jis regėtų tik Jėzų vieną. Tas, kuris norėjo vesti įkalintus krikščionis į Jeruzalę, dabar pats buvo už rankų vedamas į Damaską. Turėjęs vesti surištus, jis pats tapo Kristaus surištu. Jis tris dienas išbuvo neregintis. Pergyvendamas dėl nuodėmių per tą laiką jis nieko nevalgė ir negėrė.

Krikščionys žinojo Saulių ateinantį. Jie baiminosi jo lyg kokio plėšraus vilko, sėlinančio į avidę. Bet jie dar nežinojo, kad Saulius jau tapo Pauliumi, kad į Damaską jis atėjo jau nebe persekiotojas, o vienas iš tikėjimo brolių.

Sauliui besimeldžiant Viešpats apsireiškė Ananijui, Kristaus mokiniui Damaske. Saulius meldėsi, bet dabar jis meldėsi kitaip nei anksčiau. Jei dar neseniai jis alsavo ir žudynėmis, tai dabar alsavo malda į Dievo Sūnų. Atsivertimas skatina žmogų melstis. Kaip gyvas žmogus negali nekvėpuoti, taip krikščionio nebūna be maldos. Jei jis nesimeldžia, jis tampa nebegyvu krikščioniu.

Ananijas buvo vietos žydas, gerai žinojęs visus ten gyvenančius tautiečius. Bet kai Kristus jam paliepė eiti į gatvę, vadinamą „Tiesiąja“ ir teirautis Sauliau iš Tarso, Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.” Bet Viešpats atsakė: “Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams.” Saulius bus Kristaus vėliavnešys. Jis taps tas molinis indas, iš kurio bus tautoms išberti auksiniai evangelijos lobiai (2 Kor 4,7). Viešpats Ananijui lyg sakytų: Nebijok, bet „džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ Tačiau Kristus kartu priduria: „Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo.“ Kristų tikintis žmogus neturėtų manyti, kad jam nereiks nešti kryžiaus. Tie, kurie daugiausia dirba vardan Kristaus, dažnai neša sunkiausią kryžių.“

Ananijas perdavė Kristaus žinią Sauliui. Jis uždėjo ant jo rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios.“ Saulius atgavo regėjimą ir iš karto buvo pakrikštytas. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais jis ėmė skelbti evangeliją miesto sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?!“ - stebėjosi žmonės. „O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo.“

Nuo tol Saulius buvo vadinamas graikiškai Pauliumi. Taip jį vadino tautos, kurias jis aplankė su evangelijos žinia. Save jis laikė lyg nelaiku gimusiu, nes jam vėliau, nei kitiems apaštalams pasirodė prisikėlęs Kristus. „Aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, - sakydavo jis,  - nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“ Laiške Timotiejui jis rašo: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.“ Šventoji Dvasia jo lūpomis skelbė vien tik mūsų Gelbėtoją.“ „Mes ne save pačius skelbiame, - pabrėždavo jis, - bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį“. „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! ­ sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ „Jis yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“ Amen.