Gyvenimo knyga, tai toji, kurioje įrašyti išgelbėtųjų vardai. Kai kurie iš jų mums yra žinomi, tačiau tik nedaugelį. Visus vardus žino tik Dievas. Tai Apreiškimo knygoje aprašyta dangaus minia, kuri stovi prieš Dievo sostą apsisiautusi baltais rūbais su palmių šakomis ir dėkoja Dievui už išgelbėjimą.

Gyvenimo knygoje įrašyti vardai visų žmonių, kurie pasitikėjo Kristumi kaip savo Gelbėtoju ir sekė juo savo gyvenime. Joje įrašyti ir mūsų mylimųjų vardai ir visų Dievui pasišventusių žmonių vardai, kurie tikėjimą liudijo gyvenimu. Tai pergalinga bažnyčia danguje, amžina visų šventųjų bendrystė. Jie gyvena ir šlovina Dievą, kurį mylėjo čia žemėje ir kuriam dabar dėkoja tobulame ir palaimintame gyvenime. „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.“

Minėdami mirusiuosius mes prašome Dievo malonės, kad jis mums padėtų sekti jo palaimintuosius vertu ir šventu gyvenimu. Mes meldžiame, kad jis ir mus pakviestų į tą neiškalbamą dangaus džiaugsmą, kurį paruošė visiems jį mylintiems. Tačiau šis kelias į palamintą amžiną gyvenimą veda tik per Kristaus kryžių, nes Jėzus „savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.“

Senovėje vienas keliautojas išvyko aplankyti Jeruzalės. Būdamas netoli jis teiravosi apie artimiausią kelią į miestą. Žmonės parodė jį ir pridūrė, kad pirma jis turės praeiti pro Golgotą. Keleivis paklausė, ar nėra kito kelio į miestą, kuris vestų ne pro Golgotą. Jie atsakė: „Ne. Į Jeruzalę galima patekti tik tokiu būdu.“

Kryžiaus mirtimi Golgotoje Kristus mums atvėrė kelią į dangų. Mūsų vardai dangaus knygose buvo įrašyti dėka jo kryžiaus. Savo nuodėmėmis mes įskaudinome ir užrūstinome Dievą. Jomis žeidžiame save ir artimus žmones. Jomis nusipelnėme teisingos Dievo bausmės, tačiau dangiškasis Tėvas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį mus atpirkti iš užpelnytos rūstybės savo šventu krauju. Kristus numirė už mūsų nuodėmes ant kryžiaus. Jis prisikėlė trečią dieną ir mums pažadėjo būsimą gyvenimą. „Jie vaikščios su manimi apsirengę baltai, nes jie to verti, - sako jis Apreiškime Jonui. - Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos.“

Mūsų vardai buvo įrašyti dangaus knygose kai atgimėme iš vandens ir Dvasios Šv. Krikšte. Sakramente mes gavome malonę būsimajam gyvenimui. Bet ar gali vardai išnykti iš dangaus knygų? Žmogus gali savo vardą jose panaikinti, jei jis išsižada Dievo ir ima garbinti stabą. Stabmeldžių nėra gyvenimo knygoje. Todėl Dievas pirmuoju įsakymu mums kalba: „Aš esu Viešpats tavo Dievas, neturėk kitų Dievų, tiktai mane.“ „Joks stabmeldys nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies“ sako apaštalas Paulius. Pažvelkime į savo širdis, ar jose kartais nestovi koks nors stabas. Jei jį ten regime, su atgailos ašaromis sugrįžkime pas Kristų, kad vėl būtume apvalyti jo krauju.

Mes kol kas vaikščiojame šioje kapo pusėje. Paminklai su mums žinomų ir nežinimų žmonių vardais liudija primena koks laikinas ir trumpas yra žmogaus gyvenimas. Jie kartu nukreipia mūsų žvilgsnį į tuščią Kristaus kapą, kai Velykų rytą sutraukęs mirties pančius Jėzus prisikėlė ir visiems jį mylintiems pažadėjo amžinojo gyvenimo pergalę. Jis nori, kad mūsų vardai išliktų gyvenimo knygoje ir kad jie matytųsi ryškiomis raidėmis. Atsiliepkime į jo kvietimą, kai jis sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“. Tada džiaugsmas pripildys mūsų širdis ir niekas mūsų neatskirs nuo jo meilės. Tada mūsų vardai išliks gyvenimo knygoje ir mes su Jėzumi būsime amžinojo gyvenimo paveldėtojai. Amen.