Laiške Romiečiams Paulius kelia klausimą, kodėl „dalis Izraelio tautos liko užkietėjusi“, nes nepriėmė Kristaus. Juk Jėzus gimė žydų tautoje ir joje jis apreiškė išganymo kelią. Žydų sostinėje Jeruzalėje Sekminių dieną Jėzus įkūrė šventąją Bažnyčią ir per apaštalus paskelbė evangeliją apie nuodėmių atleidimą. Evangelija plito pirmiausia tarp žydų, ir vis dėlto „dalis Izraelio tautos liko užkietėjusi“. Paulius tai vadina paslaptimi, kurią jis palieka Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmei.

Apaštalas ragina Romos krikščionis nesididžiuoti izraelitų atžvilgiu ir nesmerkti jų dėl suklupimo. "Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą." Kalbėdamas apie žydų tautą jis primena tą gėrį, kurį mes per ją gavome iš Dievo. Per ją Dievas mums siuntė Gelbėtoją. Iš istorijos žinome, kad pirmoji krikščionių bažnyčia Romoje buvo įsteigta ne kur kitur, o miesto žydų kvartale. Tik vėliau, augant Krikščionių bažnyčiai iš visų tautų, jų skaičius viršijo žydų tikinčiuosius. Paulius ragina mus vertinti paskirą tautą ne pagal jos nedorųjų skaičių, o pagal gerųjų. Kiekvienoje tautoje nedorieji viršija geruosius, todėl vertindami bet kurią tautą, pirmiausia žvelkime į jos gerus piliečius, nors jų ir mažiau, nei nedorėlių.

Paulius kelią šį klausimą tam, „kad jūs, broliai [ir seserys], per daug aukštai apie save nemanytumėte“. Jis primena romiečiams išdidumo nuodėmę, kuri yra ne kūniškos, o dvasinės plotmės. Žmogus užvaldytas išdidumo, būna sunkiai pataisomas, nes išdidumas aptemdo akis ir neleidžia pastebėti nuodėmių, už jas gailėtis ir prašyti Dievo atleidimo. O be atgailos nusidėjėlis negali pakilti iš savo nuodėmių ir atsiversti, nes „Dievas priešinasi išdidiesiems, bet nuolankiesiems teikia malonę.“

Dvasinės plotmės nuodėmės, tokios kaip pavydas, išdidumas, yra žymiai pavojingesnės sielos išganymui nei kūniškos. Kūniškos nuodėmės yra visų pastebimos, savo išvaizda jos atrodo bjauriai tiek Dievo tiek žmonių akyse. Nors Dievas draudžia jas savo Įstatymu ir jos kelia jam pyktį, kūniškomis nuodėmėmis žmogus dažniausia neturi tikslo užgauti Dievą, o tik tenkinti savo geidulius. Teišmuša valanda, kai žmogus nusižeminęs, kaip tas nusidėjęs sūnus, sugrįš pas tėvą. Tuo tarpu dvasinės nuodėmės užkerta kelią Dievo malonei į žmogaus širdį. Nupuolusieji angelai, Dievo sutvertos bekūnės būtybės, užvaldytos išdidumo nusigręžė nuo Dievo ir tapo demonais. Iki pasaulio pabaigos jos nekenčia Dievo ir visaip gundo bei siekia pavergti žmogaus sielą. Dėl išdidumo nuodėmės puolę angelai yra nebepataisomi. Todėl Paulius mus įspėja visomis išgalėmis vengti išdidumo nuodėmės.

Kalbėdamas apie žydų tautą, Paulius rašo: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų.“ Jis nesako, kad kiekvienas žmogus, net netikintis, sulauks Dievo gailestingumo. Tokią klaidingą nuomonę teologija vadina „universalizmu“, o ji prieštarauja paties Pauliaus žodžiams Romos Bažnyčiai. Vienintelis būdas tapti išgelbėtu, tai priimti Kristų. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išganymą.“ Apaštalas primena, kad „nėra skirtumo tarp [krikščionio] žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi. „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“

Sakydamas, „Dievas visus įkalino neklusnume“, Paulius Romos krikščionimis primena ankstesnį jų pagonišką netikėjimą. "Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi kūriniams, o ne Kūrėjui. ... [Jie] prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai“. Panašiai Dievas paliko ir „dalį Izraelio tautos“ užkietintomis širdimis, kol įeis pagonių visuma“. Kita vertus, Dievas parodys gailestingumą ir vieniems, ir kitiems, kai jie įtikės į Kristų.

Atmetę Kristų, evangelijos požiūriu, izraelitai tapo „Dievo priešai“, bet tokiais jie tapo „jūsų labui“, rašo apaštalas. „Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo.“ Ir vienų ir kitų Dievas nori pasigailėti. Nors Izraelitai yra neklusnūs evangelijai, jie yra numylėtiniai „dėl savųjų protėvių“ – Senojo testamento patriarchų ir pranašų, per kuriuos Dievas perdavė savo žodį. „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas neatšaukiami“, sako apaštalas.

Nors izraelitų širdys tapo užkietintos, tačiau ir jie susilauks gailestingumo, kai pažins Gelbėtoją. Šios vilties prototipas yra patriarchas Juozapas – Kristaus simbolis. Vienuolika brolių pardavė jį vergijon į Egiptą, kur Dievo apvaizdos dėka jis tapo rūmų prievaizdu. Verčiami bado tėvas Jokūbas ir jo broliai keliavo į Egiptą ir ten netikėtai jį atpažino. Taip ir Kristų izraelitai atidavė pagonims, kad jis taptų visų tautų Gelbėtoju, kol verčiami evangelijos alkio jie pas jį ateis. Tada išsipildys pranašo žodžiai: „Iš Siono kalno ateis Gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo. Ir tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes.“ Paulius nurodo į būsimuosius laikus, kai izraelitai atsivers, tačiau ne tam, kad atstatytų Siono kalno šventovę, kur šiandien stovi musulmonų mečetė, bet kad atsigręžtų į Kristų. Tada „bus viena kaimenė, vienas Ganytojas.“

Apmastymo žodžiais Paulius kviečia visus žmones sugrįžti pas Jėzų Kristų. Jis meldžia dangiškojo Tėvo, kad virš visų nušvistų Viešpats, virš visų apsireikštų jo šlovė. Jis nori, kad mes atsisakytume savo pačių įsivaizduojamo teisumo ir paklustume Dievui, nes Viešpats visiems trokšta parodyti savo malonę per įtikėjimą į Jėzų Kristų. Amen.