Jeigu paklaustume apaštalo Pauliaus, kas yra svarbiausia jo gyvenime, jis atsakytų – Kristus. Tai jis liudija mūsų apmąstymo žodžiuose, tardamas: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“. Šie žodžiai yra prasmingi, kai atvykstame į kapines prisiminti ir pagerbti mūsų mirusiuosius, kurie jau gyvena nebe tikėjimu, o regėjimu. Tiems, kurie tikėjo į Jėzų, mirtis tapo perėjimu į gyvenimą – laimėjimas. Jie jau patiria amžiną gyvenimo palaimą kartu su mūsų Atpirkėju ir Gelbėtoju.

Jei paprašytume apaštalo labiau paaiškinti žodžių, „Man gyvenimas – tai Kristus“, prasmę, jis nurodytų į savo laišką galatiečiams. Ten jis rašo: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ Paulius kalba apie naują gyvenimą, kurį jis gavo iš Dievo po atsivertimo. Kai jis įtikėjo į Kristų, Dievo meilė ir malonė užvaldė jo širdį. Buvęs krikščionių persekiotojas dabar turėjo tik vieną troškimą – pasišvęsti Kristui, priklausyti jam kūnu ir siela, tiek čia, tiek amžinybėje. Įtikėjęs į Jėzų jis ištarė: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.“

Apmąstymo žodžiais Paulius kviečia mus gyventi su Kristumi, kad jo meilė Kristui degtų mūsų širdyse ir jis mus vestų iš mirties į gyvenimą.

Gyvenimas Kristui, tai padėka už mūsų atpirkimą iš nuodėmių. Jis mus mylėjo iki mirties ir praliejo savo kraują ant kryžiaus mūsų nuodėmių atleidimui. Nuodėmė mus skiria nuo Dievo. Ji yra mirties priežastis, tačiau Kristus atidavė save „už mūsų nuodėmes“, kad mes per jį gyventume. Per jo mirtį mes tapome sutaikyti su Dievu. Jis sumokėjo kainą už mūsų kaltes – „užnešė mūsų nuodėmes savo kūne ant kryžiaus“ ir prisikėlė. „Jame [vienintelyje] mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“.

Gyventi Kristui, tai gyventi tikėjimo gyvenimą, nes „be tikėjimo negalime patikti Dievui“. Per tikėjimą siela susivienija su Jėzumi, todėl laiške efeziečiams Paulius sako: „Aš klaupiuosi prieš Tėvą, … kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse.“ Jis meldžiasi, kad tikintieji taptų žmonėmis, kurių širdyse Gelbėtojas jaustųsi kaip namie. Jis nori, kad Šventosios Dvasios vedami mes eitume šventėjimo keliu, ir vis labiau gyventume vienybėje su Kristumi, kad kai „mūsų išorinis žmogus vis nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujintų.“

Tad gyvenkime kartu su Kristumi. Jis yra mūsų vyriausiasis Kunigas, Užtarėjas, Karalius, mūsų prieglobsčio uola, gyvenimo duona ir gyvasties versmė, mūsų paguoda mirtyje, prisikėlimas ir gyvenimas. Teįsišaknija Kristaus meilė mūsų širdyse, kad mes su apaštalu galėtume ištarti: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“

Mirtis yra bausmė už nuodėmes. Ji kelia nerimą, baimę ir siaubą. Bet tam, kuris per tikėjimą ir sakramentą susivienija su Jėzumi, tas siaubas sunaikinamas. Mirties baimė nublanksta, ir jis tada su Pauliumi ištaria: „Geidžiu iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai yra daug daug geriau.“ „Mes esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį.“

Mirtis yra laimėjimas, nes tikintysis tada išvaduojamas nuo sielvarto ir skausmo. Jo laimė čia buvo laikina, gyvenimą lydėjo nuodėmės ir kaltės, vargino rūpesčiai ir išbandymai. Tačiau mirties valandą gyvenimo kova baigiama. Siela iškeliauja pas Viešpatį, kuris ją atpirko. Sielvartai, sąžinės priekaištai, įvairūs suspaudimai jau praeityje. Dievas nušluosto ašaras nuo akių. Nebėra „liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, praėjo.“

Anapus kapo išsipildo gyva krikščionio viltis. „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,“ sako apaštalas. Mirties dieną krikščionis gauna tą „nenykstantį, nesuteptą, nevystantį palikimą, kuris laikomas danguje,“ kurį užtarnavo Jėzus Kristus savo prisikėlimu iš numirusių. Palikęs šios žemiškos padangtės būstą, krikščionis įžengia į namus danguje. „Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, – sako apaštalas – … ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti.“ Krikščionį tada lydi džiaugsmas, nes jis gauna palikimą, kurį jam užtarnavo Viešpats. Jis patenka į visų šventųjų bendrystę, kur išvysta pranašus, apaštalus, savo artimuosius ir visus tuos, kurie tikėjime į Kristų paliko šį pasaulį ir giedodami Dievui triskart Šventas dėkoja už išganymą. Jų rūbai yra tokie pat balti, kaip į Dievo akis žiūrinčių angelų.

Dangaus džiaugsmas yra amžinas, palaiminta šventųjų bendrystė – begalinė. To džiaugsmo negalima su niekuo sulyginti. Prieš jį nublanksta visos žemiškos linksmybės. Jis apibūdinamas kaip amžinasis vestuvių pokylis tarp Dievo Avinėlio, kuris nešė mūsų nuodėmes (Kristaus) ir jo sužadėtinės – Bažnyčios. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“

Todėl šiandien prisimindami mūsų mirusiuosius mes nesame kaip tie, kurie neturi vilties. „Nes jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“ Tikėjime iškeliavę mūsų mirusieji šiandien jau ilsisi Kristaus malonės prieglobstyje. Stovėdami virš kapo ir mes su viltimi žvelgiame į tą dieną, kai tikėjimą pakeis regėjimas, kai per Krikštą ir tikėjimą būdami „suaugę su [Kristaus] mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo.“ Amen.