Pjūties padėkos šventė kviečia mus dėkoti Dievui už vasaros derlių ir už visas jo dovanas. Ji ragina mus giliau pažvelgti į Dievo apvaizdą mūsų gyvenimuose, patirti, kad mes esame priklausomi ne tik nuo savo pačių darbo, bet ir nuo Dievo malonės. Psalmė sako: „Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.“ Tad šiandien sakome Dievui „ačiū“ už visas jo malonės dovanas ir didžiausią – mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Pjūties šventė mus taip pat ragina dalintis materialiomis gėrybėmis, kuriomis mus apdovanoja Dievas. „Pasidalink su alkstančiu savo duona, … neatsuk nugaros saviesiems“, – sako pranašas Izaijas. „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, nekalbi ko blogo, duodi alkstančiam duonos ir palengvini varguolio gyvenimą, šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.“

Viešpats Jėzus Kristus sako: „Palaimingiau duoti, negu imti“ (Apd 20, 35). Iš tiesų aukoti yra palaimingiau, negu imti. Be to aukojimas daro mus panašiais į Kristų, nes jis atėjo į žemę „atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį.“ Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad save paaukotų už mus, mūsų nuodėmių atleidimui ir išgelbėjimui pralietų savo kraują ant kryžiaus. „Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs jo neturtu taptumėte turtingi“, – liudija apaštalas Paulius. Aukodami tikintieji tarnauja Jėzui, kuris save paaukojo, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą. „Gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“

Ragindamas aukoti apaštalas pavartoja sėjos metaforą. „Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.“

Berdamas sėklą į žemę ūkininkas nesigaili, nes žino, kad ji neš derlių. Jis dosniai ją beria, nes gyvenimo patirtis sako, kad derlius bus proporcingas pasėtai sėklai. Kuo dosniau jis sės, tuo didesnį nuims derlių ir turės pakankamai sėklos naujai sėjai.

Paulius šia metafora atskleidžia aukojimo prasmę. Jis praneša, kad Dievas už mūsų aukas, kurios gali būti darbas ar piniginė auka, savo apvaizda atsilygina mūsų gyvenimuose. Jis primena, kad aukodami Viešpaties garbei mes nenuskursime. „Tas, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams.“ „Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.“

Apaštalas primena, kad auka turi būti nuoširdi. Dievas myli ne liūdną, o linksmą davėją. Auka neturi būti tokia, dėl kurios žmogus nuliūstų. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas“, – ragina apaštalas. Jei žmogus aukoja dosniai, bet ne linksmai, jo auka nėra nuoširdi. Jei jis linksmas, bet ne dosnūs, auka taip pat nebus širdinga. Aukojant linksmumas ir dosnumas turi pasibučiuoti. Linksmas ir dosnus aukotojas labiau myli Dievą, negu liūdnas ir šykštus.

Mūsų protas dažnai mums šnabžda, kad gerovė priklauso nuo sukauptų turtų. Tam evangelijos turtuoliui protas šnibždėjo: „Pasididink daržines, sugabenk į jas visas gėrybes“. „Tada tark savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’“ Bet Jėzus primena, kad gyvybė nepriklauso nuo turto. „Saugokitės bet kokio godumo“, – sako jis. Rūpinkitės ne tik žemiškomis gėrybėmis, bet kaip tapti turtingais pas Dievą. Našlė, kuri šventovei paaukojo du pinigėlius buvo turtinga pas Dievą. Jos auka liudijo tikrą meilę Dievui. „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią,“ – pasakė Jėzus, – „nes visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto.“ Teliudija mūsų auka meilę Dievui ir klusnumą Kristaus evangelijai.

Protas taip pat gali versti 0mąstyti matematiškai. Sėjėjas beria grūdą į žemę, tikėdamasis 30-teriopo derliaus. „Jei aš paaukosiu eurą, man Dievas grąžins 30 eurų“, kai kas gali naiviai manyti. Tačiau pas Dievą matematika kitokia. Dievas žada patenkinti mūsų poreikius, o ne godumą. Dievo apvaizdos dovanos nėra viena medžiagiškos. Paulius kalba apie visokeriopas malones. „„Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti.“ Tos malonės yra sielos džiaugsmas, sveikata, vidinė ramybė, dora, garbė ir panašūs dalykai. „Savo jėga, veikiančia mumyse, Dievas gali padaryti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“, – rašo apaštalas laiške efeziečiams.

Apmąstomus žodžius apaštalas baigia Dievo šlovinimu. „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ Šią dovaną galėtume suprasti kaip malonę, kuria Dievas apdovanoja tikinčiuosius, ir kuri skatina mus dalintis materialiomis gėrybėmis bei šlovinti Viešpatį. Tačiau iš tikrųjų ši dovana yra jo Sūnus Jėzus Kristus. Tai didingiausia, šlovingiausia, nuostabiausia dovana, kurią Dievas padovanojo, kad „kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“

Šie Jėzaus žodžiai nukreipia mūsų žvilgsnius į Altoriaus sakramentą. Čia mes gauname šią neapsakomą dovaną – Kristaus kūną ir kraują duonoje ir taurėje nuodėmių atleidimui, tikėjimo sustiprinimui ir amžinajam gyvenimui. Jėzus yra didžiausia Dievo meilės dovana, visų mūsų palaiminimų šaltinis. Tebūna mūsų aukos kuklus atsakas į šią neapsakomą dovaną. Amen.