Apaštalas Paulius šiandienos laiške primena, kad neužtenka pritarti Kristaus evangelijai, bet reikia pagal ją gyventi. “Jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui ­ o jūs taip ir elgiatės, ­ tai darykite vis daugiau pažangos!” Jis ragina siekti šventumo, nes “tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas”. Jis primena, kad šventėjimo kelias patinka Dievui. “Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas.”

Mokydamas apie šventėjimą jis ypač ragina vengti svetimavimo. Nuodėmė įžeidžia Dievą, ji kelia skausmą artimui. Nuodėmė gali būti dvasinio pobūdžio, kaip, pavyzdžiui, pavydas, puikybė, godumas, rūstumas. Tačiau svetimavimas yra kūniška nuodėmė. Laiške korintiečiams jis sako: “Jokia kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis (svetimautojas) nusideda savo kūnui.” Jis ragina saugoti savo kūnus nuo visokio suteršimo, nes “kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir jūs nebepriklausote patys sau”. Jis primena atpirkimą iš nuodėmių, kurį gavome iš Jėzaus Kristaus. “Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.” Mes turime sekti Kristumi, kurį dangiškasis Tėvas siuntė mirti už pasaulio nuodėmes.

Pauliaus mokymas yra toks pat radikalus šiandien, kaip ir pirmame amžiuje. Šiandienė kultūra sako, kad kūnas priklauso pačiam žmogui, todėl jis gali su juo daryti, ką tik nori. Toks požiūris toleruoja abortus, homoseksualius santykius, skelbia, kad žmogus netgi turi teisę pats nustatyti savo lytį.

Šiandieninis pasaulis daugeliu požiūriu sugrįžta prie pagoniško mąstymo, kuris dominavo Romos imperijoje. Atėnų politikos veikėjas ir oratorius Demostenas viešai liudijo: “Mes laikome meilužes savo malonumui, suguloves savo kasdieniams kūno poreikiams, bet turime žmonas, kurios pagimdo teisėtus vaikus ir tarnauja kaip patikimos namų globėjos”. Tuo tarpu apaštalas Paulius sako: “Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.”

Pagonys taip elgėsi, nes nepažino tikrojo Dievo. Jie turėjo savo dievus, tačiau jų dievai buvo jų pačių norų ir geismų pesonifikacijos. Tarp graikų ir romėnų dievų klestėjo tokia pati amoralė, kaip ir tarp jų pačių. Net jų vyriausias dievas Dzeusas lankydavosi pas nimfas. Nepažinodami tikrojo Dievo ir jo valios, pagonys pasiduodavo nežabotiems kūno geiduliams. “Bet jūs pažinote tikrą Dievą”, – primena apaštalas tesalonikiečiams. Todėl „gyvenkite Dvasia ir elkitės pagal Dvasią“, – rašo jis efeziečiams. Jis primena, kad tie, “kurie yra Kristaus Jėzaus, nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.”

Apaštalas Petras mokydamas to paties nurodo į Kristaus kančią.

“Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę, kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia. Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu … ir neleistinomis stabmeldystėmis. Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį palaidumo verpetą, ir jie piktžodžiauja.”

Paulius primena, kad jo pamokymai yra ne jo paties, o Kristaus. “Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu.” Tai įsakymai, kuriuos jie gavo iš Viešpaties Jėzaus Kristaus. O jis jiems tarė: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.” Nors galią mokyti apaštalai gavo iš Jėzaus, jie nuolatos pabrėžė, kad davė ne savo įsakymus, o tik perdavė tai, ką jiems apreiškė Kristus.

Pažinęs Dievo valią Paulius ragina nesielgti taip, kaip buvo įprasta ano meto kultūrai, nepasiduoti nežabotiems geismams, kurie paplitę tarp pagonių. “Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti.” “Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę.”

Praėjus dviems tūkstančiams metų nuo Antikos laikų dauguma išlikusių pagoniško gyvenimo liudijimų yra rašytinio pobūdžio. Tačiau atkasus Pompėjos miestą, kurį laike užkonservavo Vezuvijus savo pelenais ir lava, labiau sužinota, kaip tada žmonės gyveno. Ant vidinių pastatų sienų buvo aptikta daug freskų, apie kurias, kaip liudija apaštalas Paulius, „gėda ir sakyti“. Sodoma ir Gomora, Pompėja liudija, kad “Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus”. “Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu”, – sako apaštalas.

Viešpaties tarnas kviečia mus šlovinti Dievą ne tik dvasia, bet ir kūnu. “Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai.” Kūną jis vadina indu, kuriame gyvena siela, todėl ragina jį saugoti nuo suteršimo. “Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?” – klausia jis korintiečių. “Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė ­ tai jūs!” Jis primena, kad sielą mes gavome iš Dievo. Ji, kaip ir kūnas, nepriklauso vien mums, todėl ragina kiekvieną laikyti savo indą švariai ir garbingai. “Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.”

Šiuo laišku Paulius kviečia mus žengti šventėjimo keliu. Jis primena, kad tokia yra Dievo valia. Esame pašaukti eiti šiuo keliu, laikyti savo indą švariai ir pagarbiai, nepasiduoti nežabotiems geismams, kuriuos visokeriopai skatina šiandieninė žiniasklaidos kultūra. “Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui”, – sako jis, todėl “darykite vis daugiau pažangos!” Šis kelias yra malonus Dievui, kuris yra “šlovingas savo šventumu.” Amen.