Bažnyčia šiandien švenčia Reformacijos šventę. Minime tą dieną, kada Visų šventųjų išvakarėse augustiniečių vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Jomis jis pasisakė prieš viduramžių Bažnyčioje paplitusius piktnaudžiavimus. Jis pakvietė Bažnyčią sugrįžti prie Dievo žodžio ir apaštalinio tikėjimo, kuris skelbė, kad esame išgelbėti vien per Jėzų Kristų, vien iš Dievo malonės, vien per tikėjimą.

Reformacija mūsų tautai atnešė Dievo žodį gimtąja kalba. Ji padovanojo pirmąją lietuvišką knygą. Jonas Bretkūnas išvertė Bibliją į lietuvių kalbą. Pamaldos pradėtos gimtąja kalba. Tai šiandien nieko nebestebina, tačiau anais laikais liaudies kalba buvo laikoma prasta. Tada buvo sakoma, kad šventoji kalba yra lotynų, nes ja net angelai gieda Dievui giesmes danguje. Reformacija padovanojo giesmę gimtąja kalba. Jos dėka ne tik choras, bet ir visi žmonės įsijungė į Dievo šlovinimą. Mažojoje Lietuvoje, kurios dalį šiandien sudaro tik Klaipėdos kraštas, Reformacija padėjo išlikti lietuvių tautai. Dėka pamaldų gimtąja kalba mūsų tauta išvengė prūsų likimo. Galima minėti daugelį nuopelnų, kuriuos mūsų tautai atnešė Reformacija, tačiau kokia gi Reformacijos pagrindinė žinia?

Reformacija prasidėjo todėl, kad kai kurie dalykai, kurių mokė viduramžių Bažnyčia, nebebuvo toji evangelija, kurią skelbė Jėzus Kristus ir apaštalai. Nors buvo kunigų, kurie pamoksluose skelbė Dievo malonę, kai kuri bažnytinė praktika, ypač indulgencijų pardavinėjimas, tiesiogiai prieštaravo evangelijai. Dievas tada buvo vaizduojamas kaip griežtas Dievas, kuris teisingai teis kiekvieną žmogų už jo nuodėmes.

Martyną Liuterį kamavo klausimas, kaip rasti gailestingą Dievą. Būdamas vienuolis jis išsižadėjo pasaulio linksmybių, siekė gyvenimo šventumo, tačiau, kaip ir kiekvienas žmogus, jis žinojo esąs nusidėjėlis. Kartais jis net po kelis kartus per dieną išpažindavo nuodėmes ir tuo išvargindavo nuodėmklausius. Jis sąžiningai siekė šventumo, kurio iš mūsų reikalauja Dievas, tačiau savo sielos gelmėse žinojo, kad tėra nusidėjėlis. Todėl jis net pyko ant Dievo, kad jis iš žmogaus reikalauja nepasiekiamo teisumo. Jo jis negalėjo pasiekti, nes viduramžiais teisumas ir šventumas buvo apjungti, suprantami kaip tą pačią reikšmę turintys žodžiai. Vis dėlto nuolatos gilindamasis į Šventąjį Raštą jis pagaliau atrado tikrąją evangelijos žinią apie Dievą, pažino jį esantį maloningą Dievą.

Proveržį jis patyrė skaitydamas laišką Romiečiams, kuriame apaštalas Paulius kalba apie žmogaus ir Dievo teisumą. Paulius praneša, kad bergždžia ieškoti teisumo prieš Dievą savo pastangomis ir darbais, nes tai nepasiekiama. Jei kuris žmogus save laiko šventu iš savęs, tai jis tik giriasi savo tariamu šventumu. Evangelijoje tokie buvo fariziejai. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“, – sako apaštalas. „Nėra pagrindo girtis.“ Žvelgiant Dešimties Dievo įsakymų raide, visos „burnos turi užsičiaupti“ ir „visas pasaulis turi pripažinti, kad yra kaltas prieš Dievą.“ „Įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus, – primena apaštalas. – Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę“. Paulius atskleidžia, kad tas teisumas, kurio siekiame Dievo akivaizdoje yra ne mumyse pačiuose, bet jį padovanoja Dievas.

„Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems.“. Žmogus išteisinamas „dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo,“ – skelbia Paulius. Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzų Kristų, kurį dangiškasis Tėvas „paskyrė permaldavimo auka“ už mūsų nuodėmes. Žmogus yra išteisinamas prieš Dievą „Kristaus kraujo galia“. Dievas išteisina iš malonės kiekvieną, „kuris tiki Jėzų.“

Apaštalas skelbia, kad teisumas yra ne mūsų asmeninis, nes „visas pasaulis yra kaltas prieš Dievą,“ bet Jėzaus Kristaus. Yra tik vienas teisusis – Jėzus Mesijas. Dievas priėmė kūną ne tik, kad savo gyvenimu parodytų mums pavyzdį, bet ir prisiimtų ant savęs mūsų nuodėmes ir mirtų su jomis ant kryžiaus. Jis mirė už mus. „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka.“ Savo mirtimi jis atpirko mus iš Dievo Įstatymo pasmerkimo ir padovanoja tikintiesiems savo teisumą. „Mes įsitikinę, – sako apaštalas, – kad žmogus išteisinamas tikėjimu.“

Įsigilinęs į šiuos Pauliaus žodžius, ypač žinia, kad „teisusis gyvens tikėjimu“, Martynas Liuteris pasijuto lyg praėjęs pro dangaus vartus. Jis sužinojo, kad teisumas, skirtingai nei šventumas, yra ne mūsų, o Kristaus ir tai Dievo dovana tikinčiajam. „Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems,“ – sako apaštalas. Šį teisumą mes gauname bažnyčioje išpažindami savo nuodėmes ir paprašydami Dievo atleidimo. Jis duodamas „jo kraujo galia“, kai atėję prie altoriaus priimame Švenčiausiąjį Sakramentą, kuriame Jėzus mus aplanko savo kūnu ir krauju. Liuteris tai vadina šventuoju apsikeitimu. Kristus savo kraujo galia ant savęs pasiima mūsų nuodėmes, o mus, lyg baltais Krikšto rūbais, aprengia jo teisumu. Tikintis žmogus yra ir teisus ir nusidėjėlis tuo pačiu metu. Savo prigimtimi ir darbais jis išlieka nusidėjėlis, tačiau gavęs Kristaus teisumą, Dievo akyse jis yra išteisintas ir išgelbėtas.

Šia žinia prasidėjo Bažnyčios Reformacija. Neliko skaistyklos doktrinos, kuri mokė, kad po mirties nusidėjėlis turės kentėti, kol bus nuskaistintas nuo nuodėmių. Iš tiesų, „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ – sako Paulius, – tačiau „išteisinami dovanai [Dievo] malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Liuteronų Bažnyčia moko, kad po mirties žmogus patenka į Dievo malonės arba pasmerkimo būseną. Tas, kuris lanko bažnyčią, klausosi Dievo žodžio, išpažįsta nuodėmes, sakramente priima Kristaus kūną ir kraują, yra apgaubtas Kristaus teisumu. Po mirties jis bus maloningose Dievo rankose, o teismo dieną Kristus jam ir visiems jo išteisintiems tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“

Liuteroniškoji Reformacija atvėrė evangelijos turtus. „Ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, – sako apaštalas. – Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“ Ji liudija Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir jo atliktą darbą. Liuteronų Bažnyčia yra kristocentriška – nurodo į Kristų, nes jis vienintelis pilnai atliko visą mūsų išgelbėjimo darbą. Mes dėkojame Dievui už jo šventuosius, kurie mums paliko pavyzdį, aukštai vertiname Mariją ir išpažįstame ją esančią Dievo motina, tačiau savo maldas skiriame tik Šventajai Trejybei. Liuteronų bažnyčia yra reformuota Romos katalikų bažnyčia, tačiau pagrindinis skirtumas yra ne tiek išoriniuose dalykuose, o evangelijos žinioje, kurią glaustai šiandien perteikia apaštalas Paulius: „Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.“ Mūsų geri darbai – tai iš Dievo gimusios širdies vaisius, nes nebūna tikėjimo be gerų darbų. Amen.