Šiandienos laiške apaštalas Paulius mus ragina gyventi sąžiningai Dievo akivaizdoje. Jis  kviečia filipiečius ir mus sekti jo pavyzdžiu ir tais, kurie siekia gyventi taip, kaip moko Kristus. „Visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį.“

Ne kiekvienas Dievo tarnas galėtų su apaštalu ištarti „būkite mano sekėjai ir elkitės pagal mano pavyzdį.“ Ir Paulius nėra arogantiškas ar pasipūtęs. Priešingai, jis save vadino netgi mažiausiu iš apaštalų. Žvelgdamas į savo praeities kelią kartą jis save pavadino „didžiausiu nusidėjėliu“. „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Ir vis dėlto jis ragina mus sekti jo pavyzdžiu ir gyventi sąžiningai Dievo akyse. „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi.“

Paulius pirmiausia ragina Bažnyčią išlaikyti Kristaus mokslo tyrumą. Galatuose buvo tokių, kurie elgėsi kaip Kristaus kryžiaus priešai, nes skelbė kitokią evangeliją – išganymą per mūsų šventumo darbus. Dievas ragina eiti šventėjimo kelius ir mes to turime siekti, tačiau Pauliaus evangelija nurodo į Kristaus kryžių, kuriame jis atpirko mūsų nuodėmes ir užtarnavo išgelbėjimą.

Galatuose dalis skelbėjų iškreipė šią tikrąją evangeliją. „O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus?“ „Taip greitai persimetate prie kitos evangelijos.“ Tie, kurie teigia, kad Kristus ne viską atliko mūsų išgelbėjimui, yra Kristaus kryžiaus priešai. Jie nukreipia mūsų viltį nuo Kristaus ir ragina teisumo prieš Dievą ieškoti savyje. Žmogus yra „išteisinamas ne įstatymo darbais, o tikėjimu į Jėzų Kristų“, – sako apaštalas. „Jei teisumas įgyjamas įstatymu (šventumo darbais), tuomet Kristus numirė veltui.“

Bet pasitaiko ir tokių darbininkų Viešpaties vynuogyne, kurie pirmenybę teikia žemiškai naudai. Savo elgesiu jie atitraukia žmones nuo Kristaus ir daro negarbę jo Bažnyčiai. Paulius juos irgi vadina Kristaus kryžiaus priešais, nes „jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“ Laiške Romiečiams jis sako: „Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui.“ Romos laikais tokie buvo filosofo Epikūro sekėjai. Sielą jis laikė mirtinga, todėl gyvenimo prasmę matė tik šiame gyvenime ir siekė kuo daugiau malonumų kūnui. Vietoje to, kad atiduotų garbę Dievui, pirmenybę jie suteikė apetitui. Paulius ragina mus siekti santūrumo, sekti jo pavyzdžiu, kaip ir jis seka Kristumi. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.“

Dievas nori, mes džiaugtumės jo duotu gyvenimu, viskuo, ką teikia jo maloninga ranka, tačiau teneužvaldo mūsų „apetitas“, tai yra pasaulietinis mąstymas, kuris materialius dalykus iškelia virš dangiškųjų. Tokių „dievas – pilvas. ... Jie temąsto apie žemės daiktus.“

Krikščionys skiriasi nuo pasaulio savo požiūriu į Kristų ir dangų. Paulius sako: „Mes esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną.“

Ne visada mes buvome dangaus piliečiais. „Iš prigimties visi buvome rūstybės vaikai, – sako Paulius. – Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo,  mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone.“

Dangaus piliečiais mes tapome per Krikštą, kuriame Kristus nuplovė mūsų nuodėmes. Jais mes tapome per Kristaus kraują, kurį vardan mūsų jis praliejo ant kryžiaus ir kurį nuodėmių atleidimo užtvirtinimui jis teikia Altoriaus sakramente.

Paulius liudija, kad tikroji mūsų tėvynė yra danguje, kur amžinybėje viešpatauja Dievas savo malone. Jis primena šio gyvenimo laikinumą ir trumpumą. Žmogaus kūnas yra pažeidžiamas ligų, jis sensta ir silpnėja. Paulius nerenka žodžių. Žmogaus kūną jis vadina „vargingu“. Galiausiai jis bus atiduotas žemei, iš kurios yra sutvertas. Bet, “jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“. Dievui negėda vadintis tikinčiųjų Dievu, – liudija laiškas Hebrajams, – nes jis „prirengė jiems miestą“ dangiškoje Tėvynėje.

Apmąstomieji žodžiai nukreipia mūsų žvilgsnius į artėjantį Adventą ir amžinybę. Jie liudija būsimą Kristaus atėjimą – tą dieną, kai Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.“ „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime, – Bažnyčiai rašo apaštalas Jonas. – Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“

Tad būkime Kristaus sekėjai, kokiu buvo apaštalas Paulius. Džiaukimės kiekviena diena, kurią mums duoda Dievas, su džiaugsmu priimkime visas jo malonės dovanas. Tačiau nepasinerkime vien į žemiškus dalykus. Nebūkime kaip tie, kurie temąsto apie žemės daiktus, kurių dievas – pilvas. „Mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje,“ – kviečia mus apaštalas Paulius. Amen.