Apmąstomame tekste apaštalas Paulius kviečia mus gyventi kartu su Kristumi, kuris dėl mūsų Jėzus mirė ir prisikėlė. Jis primena mūsų gyvenimo laikinumą, mirties tikrovę, bet kartu ir guodžia, sakydamas, kad jei čia gyvename su Viešpačiui, tai ir užmerkę akis su juo gyvensime. Jis žino Jėzaus žodžius: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“, todėl taria: „Mes visuomet būsime kartu su Viešpačiu.“

„Nė vienas iš mūsų negyvena sau“, – sako jis. Pirmu požiūriu gali atrodyti, kad Paulius šiuos žodžius skiria krikščionims, kurie jau pasiekė tobulybę ir gyvena tik Dievui. Bet apaštalas kalba ne asketams, kurie siekia šventumo pilnai pažabodami savo kūną, ir ne tiems, kurie jau pasiekė tokį tobulumo lygį, kad išsižadėjo patys savęs, o visiems krikščionims.

Dėl nuodėmingos prigimties žmogus savo pastangomis negali pasiekti tobulybės ir šventumo. Paulius šiais žodžiais kalba ne apie tobulybę, o apie krikščionišką gyvenimo būdą. Jis primena, kad gyvenimas su Kristumi, tarnavimas Dievui turi būti mūsų gyvenimo kelias. „Aš nesakau, kad jau esu ... tapęs tobulas, – apie save rašo jis laiške Filipiečiams, – bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. ... Nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“

Paulius primena, kad mūsų gyvenimas nėra vien mūsų pačių nuosavybė. Mirties tikrovė liudija, kad nesame gyvenimo viešpačiai. Dievas mums suteikė nemirtingą sielą ir Viešpats ją skirtą valandą pasišaukia iš šio pasaulio. Apmąstomuose žodžiuose apaštalas net tris kartus pavartoja žodį Viešpats, tuo paryškindamas, kad tiek mūsų gyvenimas, tiek iškeliavimo valanda priklauso nuo jo. „Pasakyk man, Viešpatie, kaip ilgai gyvensiu, kokia yra mano dienų trukmė? – klausia psalmistas. – Leisk man pažinti, koks esu laikinas. Tu padarei mano gyvenimą ilgumo tik per sprindį, jo trukmė yra kaip niekas tavo akyse. Iš tikrųjų žmogaus būvis tiktai kvėptelėjimas! Žmogus tik praeina kaip šešėlis, tik rūkas yra jo visas triūsas, – Kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!“

Bet dalis žmonių šiame pasaulyje gyvena tik sau, be Dievo. Vieni vaikosi tik turtų, kiti tik šio gyvenimo malonumų, dar kiti valdžios ir garbės. Jų gyvenimo filosofijoje centrinis žodis yra „aš, aš ir aš.“ Žmogus iš savęs daro stabą, kurį ima garbinti jo paties širdis. Tokio egoistinio gyvenimo ragina vengti Paulius. Jis primena gyvenimo ir mirties tikrovę. „Kvailuti, – tarė Dievas anam susireikšminusiam turtuoliui, – dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“

"Nė vienas iš mūsų ... sau nemiršta“, – tęsia apaštalas. Šie žodžiai netektų prasmės, jei juos atskirtume nuo pirmosios sakinio dalies: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau.“ Tik jei gyvename Viešpačiui, mes „esame Viešpaties“ ne tik šiame gyvenime, bet ir mirties valandą.

Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno. Pašaukta Dievo ji palieka savo žemiškuosius rūbus, namus, visą, ką žmogus užgyveno. Bet Paulius sako: Jei gyvename Viešpačiui, tai „ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.“ Jis pabrėžia krikščionio ryšį su Kristumi ne tik šiame gyvenime, bet ir mirties valandą bei po jos. Laiške Tesalonikiečiams jis sako: „Mes visuomet būsime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais.“

Apaštalas nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzų. Primindamas, kad mirtis nėra gyvenimo pabaiga, jis nurodo į Kristaus mirtį. Jis iš tiesų mirė, tačiau mirė tik kūnu, kurį jis priėmė iš mergelė Marijos. Bet mirtis nebuvo jo gyvenimo pabaiga, o tik trumpalaikis įvykis. Po mirties, rašo apaštalas Petras, Jėzaus nužengė į numirusių pasaulį ir „skelbė kalėjime esančioms dvasioms“. Velykų rytą jis prisikėlė, parodydamas, kad po mirties mes būsime prikelti ir gyvensime jo šlovėje. Vardan mūsų „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų ir gyvųjų, ir mirusiųjų Viešpats“, – sako Paulius. „Aš esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“, - taria Jėzus apreiškime Jonui.

Kristus yra gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats, skelbia apmąstymo žodžiai. Tai galioja visai žmonių giminei, nes Kristus atpirko visus savo krauju. Visi žmonės yra Viešpaties, nori jie to, ar nenori. Kiekvienam žmogui yra atviras kelias link Dievo malonės, nes Viešpats trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti. Tačiau išgelbėti yra tik tie, kurie gyvena su Viešpačiu, kurie tikėjimu, malda ir Altoriaus sakramentu yra susivieniję su Kristumi. Tokiems žmonėms Paulius sako: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.“ Kristus yra mūsų Viešpats, nes dėl mūsų jis mirė ir prisikėlė. Jo pergalė yra mūsų pergalė. Laiške Filipiečiams Paulius rašo: „Man gyvenimas ­ tai Kristus, o mirtis ­ tik laimėjimas. ... jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tai nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai daug geriau.“

Jei kas už mus apmokėtų žemišką skolą, mes būtume tam žmogui labai dėkingi. Jei kas apmokėtų mums skirtą baudą, mes visuomet padėkotume. Būkime dėkingi mūsų Viešpačiui Jėzui, kuris savo krauju užmokėjo mūsų nuodėmių skolas, atpirko mūsų užpelnytą Dievo bausmę. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“, – rašo Paulius kolosiečiams. Už tai jam dėkokime bažnyčioje malda ir giesme. Tarnavimas Dievui tebūna mūsų gyvenimo kelias, kad su apaštalu galėtume ištarti: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau ... Ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.“ Amen.