Apaštalas Paulius šiandienos apmąstymo žodžius skiria krikščionims, kurie patiria išgyvenimus ir sunkumus. Jis ragina juos nenusiminti įvairiuose „šio laikmečio išmėginimuose“ ir sielvartuose, primindamas Dievo pažadėtą pagalbą Jėzuje Kristuje. Krikščionis nuo netikinčio žmogaus skiriasi tuo, kad jis turi Šventosios Dvasios vaisius - tikėjimą ir viltį. Tai yra mūsų stiprybė. Šios Dvasios dovanos padeda mums žengti šiame pasaulyje, išlikti tvirtais bėdose, nes mes pasikliaujame Dievu, kuris yra mūsų „užuovėjos uola, tvirtovė, galinga pilis mums gelbėtis“.

Apmąstomus žodžius apaštalas skyrė Romos krikščionims. Tuo metu jie patyrė įvairias patyčias už tikėjimą. Romos valdžia krikščionybę laikė neteisėta religija, todėl tikinčiuosius pradėjo persekioti. Jie patyrė daug išgyvenimų vien todėl, kad tikėjo į Jėzų Kristų. Tačiau šiuos žodžius Paulius skiria ne tik persekiojamiems krikščionims, bet visiems, kurie susiduria su gyvenimo išbandymais. Jis ragina nenusiminti kentėjimų akivaizdoje, bet tvirtai stovėti tikėjime ir pasikliauti Dievo visagalybe. Apaštalas Petras laiške Bažnyčiai primena pažadėtą amžiną garbę Jėzuje Kristuje. „Visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.“

Paulius pabrėžia, kad nuodėmė daro pražūtingą poveikį ne tik mums, bet ir visai kūrinijai. „Juk mes žinome, kad [ne tik mes, bet ir] visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.“

Dievas sukūrė pasaulį tobulą, tačiau jį pažeidė nuodėmė. Dievo sukurtas žmogus peržengė jo valią, o tai sugriovė ne tik tobulą ryšį su Dievu, bet ir žmonių santykius tarpusavyje bei su gamta. Nuodėmė padarė pražūtingą poveikį ir kūrinijai. „Triūsu maitinsies iš jos [žemės] visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins... Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas.“

Paulius pavartoja „įkalinimo“ arba „vergijos“ metaforą. Kūrinija, kuri buvo skirta tarnauti žmogui, dėl jo nuodėmės pateko į "pragaišties vergovę". Ji „buvo pajungta tuštybei ­ ne savo noru, bet pavergėjo, - tai yra šėtono, - valia“. Šiame pasaulyje viskas sensta, susidėvi, miršta. Po to kai žmogus peržengė Dievo įstatymą, ne tik mes, bet ir visa kūrinija patiria skausmą ir kančią. „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ – sako apaštalas. Tai mes pastebime per gaisrus, sausras, badą, žemės drebėjimus, uraganus, potvynius. Kūrinija dejuoja ir nuo žmogaus rankų, nuo karų, kurie vyksta „pavergėjo valia“.

Bet Paulius primena, kad pasaulis, kuriame gyvename ne toks buvo pradžioje. Jis kartu liudija, kad išauš naujos kūrinijos rytas su Kristaus antruoju atėjimu ir būsimuoju mūsų kūno atpirkimu. Todėl ne tik mes, bet ir visa „kūrinija su ilgesiu laukia [Kristaus dienos], kada bus apreikšti Dievo vaikai.“ Mūsų laukia diena, kada Dievas atkurs naują dangų ir naują žemę, kada „Dievo padangtė bus tarp žmonių.“ „Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais, - skelbia Apreiškimo knyga. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“

Paulius kalba būsimųjų laikų žvilgsniu, primindamas tą šlovingą dieną, kai „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Kai Jėzus sugrįš, tada išauš paskutinė kentėjimų, dūsavimų ir kryžiaus nešimo diena. To mes protu pilnai negalime suvokti, nes tai Dievo slėpinys. Tą dieną mes regime „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“, tačiau ji tikrai išauš, nes ją pažadėjo Dievas. Dėl jos Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį, prisiėmė ant savęs bausmę už kiekvieną nuodėmę, iškentėjo kryžiaus skausmą, kančias ir mirtį. Savo krauju jis užtarnavo mums atpirkimą ir nuodėmių atleidimą. Jis pažadėjo mums „Dievo vaikų garbės laisvę“. Todėl „aš esu tikras, - sako apaštalas Paulius, - jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“

„Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi.“ Paulius pabrėžia, kad į Dievą tikintys žmonės turi „pirmuosius Šventosios Dvasios vaisius“ - tikėjimą ir viltį. „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.“ „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“, – liudija laiškas hebrajams.

Koks apgailėtinas būtų mūsų gyvenimas, jeigu manytume, kad jis baigiasi mirtimi ir po jos nustosime egzistuoti. Kokia tada būtų gyvenimo prasmė? Tokios mintys vestų žmogų į nusivylimą, nes jis žinotų, kad vieną dieną užmerks akis. Žmogaus egzistavimas tada neturėtų jokios aiškios prasmės, vertės ar tikslo. Jei Dievo nėra, tada ir moralė tampa subjektyvi.

Paulius pabrėžia viltį. Ši viltis yra tikra, nes nuodėmių atleidimą, gyvenimą po mirties, „Dievo vaikų garbės laisvę“ mums užtarnavo Jėzus. Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Todėl amžinasis gyvenimas yra Dievo pažadėta tikrovė. Šią amžiną viltį padovanoja Šventoji Dvasia, todėl ji nėra tuščia. Apaštalas Petras ją vadina „gyva viltimi.“ „Tebūnie palaimintas Dievas ..., kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje.“

Viltis gali būti be ir pagrindo. Mes galime viltis, kad, mūsų pamėgta krepšinio komanda per ateinančias žaidynes užims aukštą vietą, bet tai gali neišsipildyti. Tačiau „Dievo vaikų garbės laisvė“, „mūsų kūno atpirkimas“ yra ne tuščia, o gyva viltis, nes ją pažadėjo Dievas, ir savo pažado tikrumą jis įrodė Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu. Todėl „mes esame išgelbėti viltimi“, - sako Paulius. Tiesa, mes jos dar nematome. Bet „regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? – klausia jis. Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.“ Ir ne tik mes, bet „pati kūrinija“ žvelgia „su viltimi, kad bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Visa kūrinija su ilgesiu laukia dienos, kada bus apreikšti Dievo vaikai.“

Teišlaiko Viešpats mus tvirtus šiame tikėjime ir viltyje, kol išsipildys tai, ką dėl mūsų Jėzus iškovojo kryžiuje. Tepadeda šie Šventosios Dvasios vaisiai mums išlikti tvirtais išbandymų ir kantriais sunkumų metu iki naujos kūrinijos ryto. Tada tikėjimą pakeis regėjimas ir sako akimis mes išvysime tai, ką „Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“. Amen.