Palygimas apie dešimtį mergaičių, tai žvilgsnis į amžinąjį gyvenimą Dievo artumos džiaugsme. Šį džiaugsmą sunku apibūdinti žodžiais, nes “ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli”. Jėzus šį džiaugsmą perteikia vestuvių puotos palyginimu.

„Dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.“

Dievo karalystė yra krikščionių Bažnyčia žemėje ir danguje. Tai Kristų tikintys žmonės, kurie gyvena tikėjimo gyvenimą čia žemėje, kurių širdys liepsnoja meile Dievui. Šiai karalystei priklauso ir mūsų mirusieji, kurie tikėjime ištvėrė iki pabaigos. Jie yra Pergalinga Bažnyčia“, kurios nariai Apreiškimo knygoje vaizduojami apsirengę baltais rūbais su pergalę simbolizuojančiomis palmių šakomis rankose. Jie jau dėkoja Kristui už išgelbėjimą ir laukia galutinės vestuvių puotos danguje, kai antrojo atėjimo metu Kristus visus ištikimuosius pakvies į dar nuo pasaulio sukūrimo jiems paruoštą karalystę.

Palyginime mergaitės išėjo pasitikti jaunikio. Jėzaus laikais vestuvių tradicijos buvo kitokios, nei šiandien. Kai vestuvių šventei viskas būdavo parengta, tada jaunikis keliaudavo parsivesti nuotaką į savo namus. Ten jos laukdavo šeima, draugai ir prasidėdavo vestuvių šventės puota. Palyginime mergaičių yra dešimt. Jos yra nuotakos palydovės, lydinčios jaunąją į jos naujus namus.

Tos dešimt mergaičių – tai regimoji Bažnyčia žemėje. Tačiau tarp jų yra skirtumas. Penkios jų yra išmintingos, o penkios - paikos, nes pastarosios pasiėmė žibintus, tačiau neįpylė į juos reikiamo kiekio alyvos.

Mergaitės - tai krikštyti žmonės, kurie gavo Dievo malonę „Šventosios Dvasios atgimdančiu nuplovimu“ Krikšte, buvo paženklinti kryžiaus ženklu ir tapo krikščionimis. Išoriškai tarp mergaičių nėra didelio skirtumo. Visos jos pasipuošusios šventiniais rūbais, turi žibintus, laukia jaunikio. Tačiau „žmogus mato, kas regima akimis, o Dievas žvelgia į širdį.“ Penkių širdyse tik rusena tikėjimo liepsna. Alyvos žibintuose likę mažai, todėl jos vėliau pasakys: „Mūsų žibintai gęsta.“

Jaunikis yra Jėzus Kristus. Jis praliejo savo kraują už sužadėtinę Bažnyčią. Apaštalas Paulius sako: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“ Jis pažadėjo nuotakai pas ją ateiti ir parvesti ją į savo dangiškojo Tėvo namus, kad Bažnyčia ir Kristus gyventų tobuloje dvasinėje santuokoje Rojuje. Šiandienos Bažnyčia - tai antrojo Kristaus atėjimo laukianti jo bendruomenė. Jėzus ragina ją išlikti budria, nuolatos žibintus papildyti alyva.

Tikėjimo alyva širdys papildomos bažnyčioje, kurioje susirenkame Kristaus vardu. „Tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis“, - praneša apaštalas Paulius. Kai klausomės Dievo žodžio, Šventoji Dvasia įpila į mūsų širdžių žibintus tikėjimo alyvos. Dievo Dvasia dovanoja tikėjimo alyvos ir Altoriaus sakramente, kur Kristus aplanko mus savo kūnu ir krauju, ir užtvirtina nuodėmių atleidimą. Šventoji Vakarienė - tai išankstinis dangaus puotos džiaugsmo paragavimas žemėje, nes čia mes tiesiogiai susitinkame su mūsų Gelbėtoju.

Palyginime jaunikis vėlavosi. Mergaitės nustojo budrumo ir užmigo. Bažnyčia laukia Kristaus atėjimo, tačiau ji nežino „nei dienos, nei valandos“. Sužadėtinė žemėje kartais užsnūsta. Net trys ištikimiausi Kristaus mokiniai išdavimo naktį užmigo. Vis dėlto yra skirtumas tarp buvimo budriu ir pasiruošusiu.

Vidurnaktį pasigirdo balsas: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Protingųjų mergaičių atsakymas paikosioms gal ir skamba nedraugiškai. „Kad kartais nepristigtų [alyvos] ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.“ Vis dėlto išgelbstintis tikėjimas yra asmeninis turtas, kuriuo neinasi pasidalinti. Mes, tikintieji, turime dalintis evangelijos žinia apie Kristų, vesti vaikus į bažnyčią nuo mažumės, raginti artimuosius ateiti į Dievo namus klausytis Viešpaties žodžio ir priimti Sakramentą. Tačiau išganingas tikėjimas nėra mūsų pastangos, kuriomis galėtume jo įpilti į kito žmogaus širdį. Tikėjimas – tai Šventosios Dvasios darbas. Tik ji įpila aliejaus į širdį per Dievo žodį ir sakramentus. Aš negaliu įtikėti už tave, nei tu už mane.

Paikosioms išėjus pirkti alyvos atvyko jaunikis. Mergaitės, kurių žibintai švietė, įėjo su juo į vestuves ir šventė prasidėjo. „Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir beldėsi į duris: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!’“ Bet jaunikis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“

Grįžęs Kristus nereikalaus iš mūsų krikšto sakramento ar konfirmacijos liudijimo, nežvelgs į bažnyčios metrikų knygas, ką daro kunigas prieš sutuokdamas jaunuosius. Jėzus pažįsta savo žmones. Jis pažįsta tuos, kurie ateina sekmadienį į bažnyčią, išpažįsta nuodėmes, priima Altoriaus sakramentą. Jėzus žino tuos, kurie sėdi prie jo kojų ir klausosi jo mokymo apie Dievo karalystę. Jėzus pažįsta tuos, kurie kas dieną širdyje kreipiasi į jį malda, kurių tikėjimas atsispindi gerais darbais. Dabar mums pats laikas pagalvoti apie išganingą tikėjimą, nes po to bus per vėlu ieškoti Dievo malonės alyvos, kad širdyje vėl įsiliepsnotų tikėjimo ugnis. „Dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ – sako apaštalas Paulius. Neeikvokime Dievo malonės laiko veltui. „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“, - taria jai Jėzus.

„Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ Šie Viešpaties žodžiai skamba labai prasmingai artėjant Adventui, kuriame ruošiame savo širdis Kristaus atėjimui. Jie primena, kad tikėjimo gyvenimas nėra vienkartinis įspūdingas įvykis kaip krikštas ar konfirmacija. Tai gyvenimas su Dievu, kai širdyje nuolatos dega tikėjimo liepsna, kai Šventosios Dvasios veikimu širdis pastoviai yra papildoma tikėjimo alyva. Žodžiu ir sakramentu paprašykime Dievo dangiškos alyvos mūsų širdims bent kartą per savaitę. Žmogaus gyvenimas žemėje gali būti ilgas ar trumpas, bet jei širdyje dega tikėjimo liepsna, meilė Dievui, net jei jis ir trumpas, būsime pakviesti į pergalingą bažnyčią danguje, į tą iškilmingą dangaus vestuvių pokylį tarp Kristaus ir jo Bažnyčios. Tad gyvenkime būdami nuolatos pasiruošę Viešpaties atėjimui, kad galėtume prisijungti prie tos džiaugsmingos vestuvių eisenos, vedančios į didžiąją dangaus džiaugsmo puotą. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.“ Amen.