Pjūties padėkos šventė ragina mus sustoti ir įvertinti tai, ką gauname iš Dievo ir jam padėkoti. Ypač gyvendami miestuose mes dažnai skubame, rūpinamės darbais, planais ir ne visada susimąstome, iš kur ateina mūsų kasdienė duona, o ji apima ne tik tai, kas padedama ant stalo, bet visa, kas reikalinga mūsų gyvybei palaikyti. Pjūties šventė kviečia pažvelgti giliau į Dievo apvaizdą, kuria jis palaiko kūriniją ir leidžia žemei duoti vaisių. Šventė taip pat kviečia padėkoti ir pasidžiaugti tuo, ką per šiuos metus subrandinome – ne tik laukuose, bet ir savo gyvenime.

104-oji psalmė yra šlovinimo ir dėkojimo giesmė Dievui už jo kūriniją ir apvaizdą. Joje psalmistas žavisi Dievo sukurtu pasauliu: dangumi ir žeme, vandeniu, augalais, gyvūnais, saulės ir mėnulio tvarka. Visa kūrinija gyvena Dievo duotu ritmu ir gauna iš jo tai, ko reikia.

Psalmė ypač gražiai primena, kad Dievas maitina ir palaiko savo kūriniją, o žmogus yra jos dalis ir gauna iš žemės maistą, vyną, aliejų ir duoną. Tikinčio žmogaus natūralus atsakas yra dėkingumas Dievui. „Šlovink Viešpatį, mano siela! Viešpatie, mano Dieve, tu be galo didis!“ – gieda psalmistas.

Psalmistas ypatingą dėmesį skiria gyvosioms būtybėms, kurios turi alsavimą. Jis pamini miško žvėris ir laukinius asilus, kurie prie upių malšina troškulį; padangių paukščius ir gandrą, kuris medyje kraunasi lizdą; laukines ožkas, kurios ganosi kalnuose ir barsukus uolų slėptuvėse; liūtukus, kurie naktį riaumoja grobio, o saulei užtekėjus pasitraukia miegoti savo guoliuose; mažus ir didelius gyvūnus jūroje ir Leviataną, kuris joje žaidžia. Galiausiai jis gieda apie tobuliausią Dievo kūrinį – žmogų, kuris eina prie darbo ir triūsia iki vakaro. Juos išvardijęs jis sako: „Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.“

Tai viena svarbiausių psalmės minčių. Ji liudija Dievo apvaizdą – tai, kad visa gyvybė priklauso nuo Dievo ir yra jo palaikoma. Dievas nėra tik pradinis kūrinijos Kūrėjas, bet ir tas, kuris nuolat palaiko gyvybę. Gyvosios būtybės gauna iš jo tai, ko reikia jų gyvenimui, o žmogus, nors ir dirba bei triūsia, taip pat priklauso nuo Dievo dovanų. Jo darbas vyksta Dievo dovanotoje kūrinijoje, kurios gyvybę palaiko Viešpaties apvaizda. Už tai jis pirmiausia turi dėkoti Dievui.

Todėl Pjūties padėkos šventė nėra vien tradicinė rudens šventė. Ji yra pasitikėjimo Dievu išpažinimas. Joje mes pripažįstame, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo Viešpaties malonės. Mes sėjame, dirbame, tačiau negalime įsakyti lietui lyti ar sėklai sudygti. Ši šventė mus moko ne tik skaičiuoti derlių, bet ir atpažinti Dovanotoją.

Psalmė kalba labai tikroviškai. „Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta,“ – sako psalmistas. Gyvenimas nėra vien nuolatinė dovanų gausa. Jame yra daug trapumo. Kaip derlius vienais metais būna gausus, kitais metais nukentėjęs nuo sausros, šalnų ar audrų, taip ir mūsų gyvenimas nėra apsaugotas nuo netikėtų išbandymų, praradimų, ligų, nesėkmių ir nusivylimų. Kartais atrodo, kad tai, kuo džiaugėmės ir ką laikėme savaime suprantamu dalyku, staiga gali būti iš mūsų atimta.

Šioje vietoje psalmė moko ne naivaus tikėjimo, kad „viskas bus gerai“, jog tikintį žmogų visada lydės sėkmė. Ji kviečia suvokti, kad žmogaus gyvenimas yra trapus ir priklausomas nuo Dievo. Kai Dievas „paslepia savo veidą“, kūrinija sunerimsta, o kai jis siunčia savo Dvasią, visa atgyja. Mes nesame savo gyvenimo valdovai – gyvename iš Dievo malonės. Pjūties šventės metu lengva dėkoti Dievui, kai derlius geras, tačiau būna metų, kai derlius prastas. Taip ir gyvenime būna prastų metų. Kartais mūsų gyvenimo derlius atrodo menkas, darbai neneša vaisių, maldos lieka neišklausytos, kaip tikėjomės. Psalmė moko pasitikėti Dievu ypač stokos metais. Sunkumuose ji kviečia ieškoti jo veido artumo ir prašyti, kad net per išbandymus Dievas augintų mūsų širdyse tikėjimo, vilties ir meilės vaisius.

„Kai tu ištiesi savo ranką, jie būna sotūs gėrybių“, – sako psalmistas. Čia atsiveria gili Pjūties šventės prasmė. Dievo ranka atverta tam, kad žmogaus ranka taip pat išmoktų atsiverti. Jeigu Dievas dalija dovanas, krikščioniška padėka negali apsiriboti žodžiu „ačiū“. Ji turi virsti dalijimusi, nes Dievo akyse tikrasis derlius matuojamas ne kilogramais ar pelnu, o žmogaus širdies vaisiais. Jie apima mūsų meilę, kuri pasireiškia dėkingumu, dosnumu ir gebėjimu dalytis.

Dievo rankos dovana pasiekė savo pilnatvę Jėzuje Kristuje, kuris pats tapo gyvybės duona. „Aš esu gyvybės duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks“, – sako jis (Jn 6, 35). Jėzus yra iš dangaus nužengusi Duona, teikianti gyvenimą ne vien šiam laikui, bet ir amžinybei (Jn 6, 32–33.48–51). Jis duoda tai, ko negali duoti joks žemiškas maistas – amžinąjį gyvenimą ir bendrystę su Dievu. „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Čia atsiveria jo mirties ant kryžiaus prasmė. Kristus atidavė save mūsų atpirkimui iš nuodėmių, išliedamas savo kraują.

Prisikėlęs ir grįžęs pas dangiškąjį Tėvą Jėzus toliau mums duoda save Altoriaus sakramente. Eucharistijoje tikintysis gauna ne paprastą duoną ir vyną, o patį Kristų šiose Dievo derliaus dovanose – jo kūną ir kraują, nuodėmių atleidimui, tikėjimo sustiprinimui ir amžinajam gyvenimui. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“, – sako jis (Jn 6, 54). „Ši duona nužengusi iš dangaus! […] Kas valgo šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 58).

Psalmistas baigia psalmę žodžiais: „Giedosiu Viešpačiui, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.“ Kaip visa kūrinija šlovina Dievą, taip ir žmogus turi gyvenime atpažinti Dievo dovanas ir už jas atsakyti šlovinimu. Pjūties padėkos šventė neturėtų užsibaigti žodžiais „koks derlius buvo geras“. Joje mes turėtume ištarti: „Koks Viešpats yra geras.“ Žvelkime ne tiek į dovanas, kiek į patį Davėją. Dėkokime Viešpačiui ne tik už tai, kuo jis palaimino mūsų laukus ir darbą, bet už tai, ką jis augina mūsų širdyse. Tesubrandina jo malonė mumyse meilės, tikėjimo, gailestingumo ir dosnumo vaisius. Tai, ką gavome iš Dievo rankų, tesugrįžta jam mūsų padėkos giesme. Amen.