Palyginimu apie karaliaus sūnaus vestuves Jėzus praneša, kad Dievas kviečia mus į savo karalystę ne todėl, kad būtume jo verti, bet todėl, kad jis yra maloningas. Jis parengė puotą ir kviečia mus ateiti, tačiau ar mes priimame jo kvietimą? O jei ateiname, ar pasitikime Kristumi, kuris vienintelis gali mus išgelbėti? Šiandienos Evangelija kalba apie Dievo malonę, žmogaus atsaką ir Kristaus mums dovanojamą teisumą, be kurio negalime stoti prieš Dievą.

Palyginime karalius simbolizuoja Dievą, kuris nori dalytis su mumis savo džiaugsmu ir vesti į gyvenimo pilnatvę. Vestuvių puota reiškia Dievo karalystę, kurios džiaugsmą galime patirti jau žemėje, priimdami Dievo kvietimą ir gyvendami tikėjimo bendrystėje su juo. Šioje bendrystėje patiriame jo meilę, viltį, atleidimą ir atrandame gyvenimo prasmę.

Puotos centre yra karaliaus sūnus – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Savo mirtimi ant kryžiaus jis atpirko mus iš nuodėmės ir pasmerkimo, ir atvėrė kelią į Dievo karalystę. Palyginime nepasakoma, kas yra karaliaus sūnaus nuotaka, tačiau kitose Švento Rašto vietose ji yra Bažnyčia. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams rašo: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Apaštalas parodo, kokia didelė yra Kristaus meilė Bažnyčiai. Jis atidavė už ją savo gyvybę, kad ją pašventintų ir „padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“.

Paskutiniųjų dalykų požiūriu, vestuvės simbolizuoja amžiną dangaus puotą, kai žmogus bus galutinai išlaisvintas iš nuodėmės, kančios ir mirties. Tai tobula bendrystė su Dievu – laikas, kai Kristaus išgelbėtieji žmonės džiaugsis jo artuma. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9), – skelbia Apreiškimo knyga. Krikščionio viltis nėra vien geresnis gyvenimas žemėje. Ji nukreipta į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Kristumi dangaus vestuvėse tarp jo ir Bažnyčios.

Karalius siunčia tarnus pakviesti svečių, pranešti, kad puota jau parengta. Tarnai – tai pranašai, apaštalai ir visi, per kurių skelbiamą žodį Dievas kreipiasi į žmogų. Mes jo kviečiantį balsą girdime bažnyčioje per skelbiamą žodį ir už jos ribų, per kitą žmogų, kai jis liudija Dievo veikimą gyvenime. Dievo balsas neverčia, o kviečia. Jis nesiekia žmogaus paklusnumo prievarta, bet trokšta jo laisvo ir meilės kupino atsako, kad galėtų su mumis dalytis savo džiaugsmu ir meile.

„Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau.“ Istoriniame kontekste pakviestieji pirmiausia primena tuos Izraelio tautos žmones, kurie atmetė Dievo siųstus pranašus ir jo sūnų Jėzų Kristų. Platesne prasme jie simbolizuoja žmones, kurie atsisako Dievo kvietimo. „Vienas [nuėjo] lauko arti, kitas prekiauti.“ Ūkis ir prekyba savaime nesiejami su blogiu. Problema tame, kad kasdieniai žmonių rūpesčiai tampa svarbesni už ryšį su Dievu. Žmogus gali būti užsiėmęs gerais ir reikalingais darbais, bet uždaryti širdį Dievo kvietimui. Jis nesipriešinta Dievui, bet gyvena tarsi Dievo kvietimas jam nesvarbus. Bet būna žmonių, kurie atvirai maištauja prieš Dievą. Kristus tai perteikia per tuos pakviestuosius, kurie palyginime „tarnus nutvėrė, išniekino ir užmušė“. Šiandien jais gali būti kovingi ateistai, kurie nekenčia Dievo ir, nors netiki, kad jis egzistuoja, prieš jį kovoja.

Kadangi pirmieji svečiai neatvyko, karalius liepė tarnams eiti į kryžkeles ir kviesti visus, kuriuos tik ras. Istoriškai tai reiškia Evangelijos skelbimą už Izraelio tautos ribų. Dievo kvietimas pasiekė visas tautas. Palyginimu Jėzus parodo, kad jis atėjo pas visus žmones, neskiriant tautų ar rasių.

„Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus.“ Dievas kviečia visus žmones, nepaisydamas jų praeities ar dabartinės gyvenimo situacijos. Jis nelaukia, kol žmogus taps tobulas, kad galėtų jį pakviesti. Jis kviečia tą, kuris yra pasiklydęs, sužeistas, nusivylęs ar apsukintas savo praeities. Tai nereiškia, kad Dievui nesvarbu, kaip žmogus gyvena jo akivaizdoje. Tai reiškia, kad Dievas kviečia ir vienus ir kitus, kad niekas negalėtų girtis, jog buvo pakviestas dėl savo tobulumo. Tačiau Dievo malonė nėra kvietimas likti ankstesniame nuodėmingame gyvenime. Ji atveria kelią į tikėjimo gyvenimą, kviečia augti meilėje ir tiesoje.

„Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo.“

Tai viena giliausių palyginimo vietų. Atėjęs pasveikinti svečių karalius pastebi žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužiu. Jis jau yra puotoje, bet jo buvimas neatitinka pačios puotos prasmės. Jis nori dalyvauti šventės džiaugsme, tačiau nepriima šeimininko nustatyto iškilmių orumo.

Rytuose karalių svečiams, ypač jei į puotą ateidavo atsitiktinai valdovo pakviestas žmogus, būdavo parūpinami šventiniai drabužiai. Šventinis rūbas pademonstruodavo, kad žmogus supranta jam suteiktą garbę ir nėra jai abejingas.

Vestuvių drabužis simbolizuoja Kristaus teisumą, kurį Dievas dovanoja nusidėjėliui. Žmogus negali pats savęs padaryti teisaus Dievo akivaizdoje ir savo darbais pelnyti išganymo. Šventinis rūbas vaizduoja ne mūsų pačių, bet Kristaus dovanotą teisumą, kuriuo esame apdovanojami per tikėjimą. Nors žmogus ir toliau suvokia savo nuodėmingumą, aprengtas Kristaus teisumu, Dievo teisme jis yra išteisinamas ir išgelbėjamas vien iš malonės, vien dėl Kristaus, vien tikėjimu.

Karalius nustebęs paklausė, kaip šiam žmogui pavyko nepastebėtam prasmukti į puotą, nors jis žinojo, kad vestuvinis drabužis yra būtinas ir jį buvo galima gauti paprašius. Kaltininkas tylėjo. Jis negalėjo ištarti nė žodžio savo elgesiui paaiškinti ar apginti.

Dvasine prasme tai reiškia, kad žmogus norėjo dalyvauti Dievo artumos džiaugsme, tačiau atėjo be Kristaus teisumo, kuriuo aprengtas galėtų pasirodyti prieš Dievą. Tuo jis parodė, kad nepasitiki Kristumi ir nesiremia jo atliktu išganymo darbu. Gal jis tikėjo Dievo buvimu, arba į abstraktų Dievą, kokį šiandien įsivaizduoja daugelis žmonių, tačiau liko be Kristaus teisumo, kuriuo nusidėjėlis išteisinamas Dievo akivaizdoje. To žmogaus problema buvo gyvenimas be Kristaus – pasikliovimas ne jo, bet savo paties teisumu.

Žmogus tylėjo, nes neturėjo kuo pasigirti prieš Dievą. Išganymas yra ne mūsų teisumo nuopelnas, o Kristaus dovana. Žmogus gali bandyti pasikliauti savo teisumu – moralumu, religingumu ar įsitikinimu, kad yra vertas Dievo palankumo. Tačiau visiems reikia Kristaus teisumo, kurį Dievas dovanoja iš malonės ir kuris priimamas tikėjimu.

Palyginimu Kristus kreipia mūsų žvilgsnį į galutinius dalykus: amžinąjį gyvenimą, dangaus karalystę, prisikėlimą, galutinį teismą ir amžinąją bendrystę su Dievu. Juo jis atskleidžia galutinį žmogaus pašaukimą – Dievas kviečia mus į amžinąją dangaus puotą, o mes į jo kvietimą turime atsakyti tikėjimu ir ištikimybe jam. Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tik per jį galime įžengti į dangaus vestuvių puotą, kurioje Kristus, Jaunikis, amžinai džiaugiasi bendryste su savo Nuotaka – Bažnyčia. Žmogaus gyvenimas turi galutinį tikslą. Kasdieniai darbai, turtas, pasiekimai ir žemiškos pareigos yra svarbūs, tačiau jie negali pakeisti pagrindinio galutinio žmogaus pašaukimo – gyventi su Dievu. Tačiau kiekvienam iš mūsų reikalingas vestuvių drabužis, o jį mes gauname iš malonės per tikėjimą – bažnyčioje per krikštą, per išpažintį ir nuodėmių atleidimą, ir per Kristaus kūno ir kraujo sakramentą, kuriame vėl ir vėl esame aprengiami Kristaus teisumu. Amen.