Šiandienos evangelija kalba apie mūsų atsaką Dievui, kai išgirstame jo žodį. Jėzus tai perteikia per palyginimą apie du sūnus. Vienas jų išgirdęs tėvo kvietimą eiti dirbti vynuogyne, atsakė: „Nenoriu“, bet vėliau persigalvojo ir nuėjo. Antrasis sakė: „Einu“, bet nenuėjo. Evangelija Jėzus kviečia mus savęs paklausti: „Koks yra mūsų atsakymas Dievui į jo žodį?“ Ar mūsų „taip“ išlieka „taip“. O jeigu šiandien mūsų atsakymas yra „ne“, ar esame pasirengę persigalvoti ir savo gyvenimu pasakyti Dievui „taip“?

Šį palyginimą Jėzus pasakė aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams, kurie, Jėzui mokant šventovėje, paklausė: „Kokia galia tai darai?“ Jėzus prieš tai buvo išvalęs šventovę nuo turgaus prekeivių, todėl seniūnai labai įtariai žvelgė į jį. Jų klausimo esmė buvo tokia: „Jeigu tu tvirtini turįs teisę išvalyti šventovę ir viešai mokyti joje, įrodyk, kad esi Dievo pranašas.“

Tautos vadai buvo akli Jėzaus pranašiškai tarnystei, kurią jis daugelį kartų įrodė dieviškais ženklais ir išgydymais. Savo mokymu Jėzus parodė, kad yra daugiau nei pranašas, o Dievo Sūnus, atėjęs į šį pasaulį, tačiau jie apie tai nenorėjo girdėti. Jėzus tai žinojo, todėl nematė prasmės jiems ką nors įrodinėti. Jis tik uždavė klausimą apie Jono krikštytojo krikštą: „Iš kur buvo Jono krikštas – iš dangaus ar iš žmonių?“

Tai buvo svarbus klausimas, nes Jonas Krikštytojas buvo tas, kuris ruošė kelią Jėzui. Požiūris į Joną turėjo atskleisti jų požiūrį ir į patį Jėzų – ar jo mokymas iš dangaus ar iš žmonių. Pripažinę, kad Jonas buvo Dievo siųstas, aukštieji kungai turėtų paaiškinti, kodėl nepriėmė jo mokymo. Tačiau jei jie tvirtintų, jog iš žmonių, susilauktų neigiamo žmonių atsako, nes Jonas savo darbu įrodė, jog buvo Dievo pranašas. Seniūnai ir kunigai atsakė: „Mes nežinome.“ Kadangi jie nenorėjo atsakyti, tai ir Jėzus jiems tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau.“

Jėzaus pokalbis su aukštaisiais kunigais parodo, kad žmogus gali išgirsti Dievo žodį, matyti jo veikimą ir vis tiek jo nepriimti. Atsakymas „mes nežinome“ iš tiesų nebuvo tikras nežinojimas. Jie tuo nenorėjo pripažinti, ką jau buvo matę.

Šia evangelija Jėzus kreipiasi ir į mus. Kai Dievas kalba, problema ne visada yra tai, kad mes jo mokymo nesuprantame. Kartais mes žinome, ko iš mūsų nori Dievas, tačiau nenorime priimti jo žodžio, nes jis kviečia mus keistis.

Tada Jėzus jiems pasakė palyginimą apie du sūnus, kurių pirmasis tėvui sakė, kad neis dirbti vynuogyne, bet persigalvojęs nuėjo. Antrasis sūnus atsakė tėvui: „Gerai“, bet nenuėjo.

Palyginime tėvas yra Dievas, o vynuogynas – mūsų gyvenimas su Dievu. Dievas kviečia mus dirbti jo vynuogyne – savo gyvenimu vykdyti jo valią. Vynuogyne reikia ne tik būti – jame reikia dirbti. Taip ir mūsų tikėjimas neturi remtis vien žodžiais. Dievas kviečia mus gyvenimu vykdyti jo valią, jam tarnauti, mylėti artimą ir daryti gera.

Du sūnūs – tai žmogaus širdies laikysena. Pirmasis simbolizuoja žmogų, kuris gyvena be Dievo, tačiau vieną dieną išgirsta jo kvietimą „sugrįžk“. Per atgailą ir atsivertimą jis sugrįžta. Antrasis sūnus simbolizuoja žmogų, kuris išoriškai tiki į Dievą, tačiau nėra jam paklusnus. Abiejų sūnų pasirinkimuose slypi žmogaus širdies noras gyventi pagal savo, o ne pagal dangiškojo Tėvo valią. Skirtumas tarp jų tame, kad pirmasis persigalvoja ir atsiverčia. Antrasis tėvą netgi vadina „viešpačiu“, bet vidinio nusistatymo nepakeičia.

Vynuogynas dvasine prasme yra gyvenimas, kuriame Dievas kviečia mus bendradarbiauti su jo malone. Kai Dievas sako: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne“, Dievas sako: „Atsiverk mano žodžiui. Leisk man keisti tavo širdį ir tavo gyvenimą, o tu savo ruožtu atsakyk į mano kvietimą.“ Dievas kviečia mus dirbti kartu su juo – atsisakyti nuodėmės, jam tarnauti, mylėti artimą, melstis.

Vyriausieji kunigai ir tautos seniūnai buvo panašūs į antrąjį sūnų. Jie girdėjo Jėzaus mokymą, matė jo darbus ir žinojo Jono Krikštytojo liudijimą apie jį, tačiau vis tiek nepriėmė tiesos. Kaip antrojo sūnaus, jų lūpos buvo arti Dievo, jie jį vadino Viešpačiu ir žinojo jo Įstatymą, tačiau jų širdis nebuvo pasirengusi jį priimti. Jų klausimas Jėzui buvo ne nuoširdus ieškojimas tiesos, o bandymas pastatyti Jėzų į keblią padėtį. Kad ir ką jis atsakytų apie savo dieviškąją prigimtį, jie panaudotų jo atsakymą prieš jį. Todėl, kai jie pripažino, jog pirmasis sūnus įvykdė Tėvo valią, Jėzus atsakė:

„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės juo tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo.“

Tai vienas stipriausių Jėzaus pasakymų. Svarbu suprasti, kad Jėzus nevadina nuodėmės gera. Jis nelygina nuodėmingo žmogaus gyvenimo su tikinčiojo žmogaus gyvenimu. Tikintis žmogus gali nusidėti, tačiau jis žino, kad nuodėmė nėra suderinama su Dievo valia. Jo sąžinėje išlieka atsakomybė prieš Dievą. Jėzus sąmoningai pasirinko labai stiprų kontrastą, nes jo kamantinėtojai buvo užsisklendę tiesai. Šiais žodžiais jis siekė atskleisti jų veidmainystę ir parodyti, kad Dievo akyse svarbi ne išorinė žmogaus padėtis, bet jo širdies laikysena – ar žmogus yra pasirengęs išgirsti Dievo žodį, atsiversti ir vykdyti jo valią.

Evangelijoje Jėzus liudija apie Dievo malonę žmogui. Atviri nusidėjėliai – žmonės, sąmoningai nesilaikantys Dievo įsakymų, nėra giriami už nuodėmes. Priešingai, Dievas smerkia jų nuodėmes. Palyginimu Jėzus giria ne jų praeitį, ne jų nuodėmes, bet tai, kad jie išgirdo Dievo kvietimą, įtikėjo ir atsivertė. Jų praeitis neuždarė jiems kelio pas Dievą. Išgirdę kvietimą, jie pakeitė savo gyvenimą ir savo darbais parodė, kad jų tikėjimas yra tikras.

Tokia yra Dievo malonės esmė. Viešpats neatmeta žmogaus dėl jo praeities. Jis visada palieka galimybę atsiversti, pakeisti savo gyvenimą ir iš naujo tarti Dievui „taip“. Tas, kuris vakar Dievui sakė „ne“, šiandien gali sugrįžti pas jį ir tarti „taip“. Amen.