Šis sekmadienis yra liturginių metų kryžkelė. Joje mes paliekame Trijų karalių laikotarpį ir įžengiame į taip vadinamą 70 dienų laikotarpį iki Velykų, kuris apima ir 40 Gavėnios dienų. Jei Trijų karalių laikotarpio evangelijos mums atskleidė kas yra Jėzus Kristus, tai pradedant ateinančiu sekmadieniu mes apmąstysime Kristaus nuveiktą žmogaus išganymo darbą, kurio kulminacija bus Didysis Penktadienis, kada šventasis Dievo Sūnus mirs ant kryžiaus. „Dievo Sūnaus mirtis mus sutaikino su Dievu“ – ištars apaštalas Paulius. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“

Šio sekmadienio evangelija vainikuoja Trijų karalių laikotarpį, kuris graikiškai vadinamas „epiphaneia“, kas išvertus reiškia „apreiškimą.“ Dievas per pamaldųjį Simeoną ir tris išminčius apreiškė, kad Kalėdose gimęs kūdikis bus „Izraelio tautos garbė ir šviesa pagonims apšviesti“. Kristaus Krikšto metu Dievas Tėvas balsu apreiškė, kad Jėzus yra ne kas kita, o paties Dievo Sūnus. „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ Savo dievišką prigimtį Jėzus parodė ir vestuvėse Galilėjos kanoje, vandenį paversdamas vynu. Labiausia savo dievišką prigimtį Jėzus atskleidė ant Taboro kalno, kuriame apaštalų akyse regimai suspindėjo jo dievystė.

Dievystės apreiškimo slėpinį evangelistas Lukas aprašo taip: „Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms..., jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.“ Evangelistas Matas papildo Luko liudijimą apie pasikeitusią Jėzaus veido išvaizdą: „Jo veidas sužibo kaip saulė.“

Atsimainymu Jėzus ne tik parodė, kad jis yra tikrasis Dievas, kuris „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš mergelės Marijos ir tapo žmogumi,“ bet apaštalams pilna to žodžio prasme atvėrė dangų. Jėzaus veide išnyko begalinis skirtumas tarp žmogaus ir Dievo. Tai paliudijo Dievo Tėvo balsas: „Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Jo klausykite.“ Dangus atsivėrė ir dviejų seniai mirusių vyrų laikinų sugrįžimu į šį pasaulį. Šalia Jėzaus trys apaštalai išvydo „Senojo Testamento tėvus“ - Mozę ir Eliją.

Apaštalų prisilietimas prie dangaus buvo palydėtas tiek žavesio, tiek baimės. Išvydęs šį nepaprastą reginį - spindintį Jėzaus veidą ir Senojo Testamento tėvus - Petras ištarė „gera čia būti.“ Apstulbintas jis nesižinojo ką sakąs. “Viešpatie.., Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.” Jis norėjo prailginti šią amžinybės valandą, geidavo, kad toji nesibaigtų. Tuo tarpu išgirdę Dievo Tėvo balsą „mokiniai puolė kniūbsti labai išsigandę.“ Juos nuramino tik mylinti Jėzaus širdis. „Kelkitės, nebijokite!“

Jėzaus susitikimas su Moze ir Eliju turėjo ypatingą reikšmę. Mozė – tai žmogus, per kurį Dievas davė savo Įstatymą. Jo dėka mes sužinome Dievo valią, Įstatymas parodo nuodėmingą mūsų prigimtį ir Išganytojo būtinybę. „Įstatymas yra šventas ... ir kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu,“ sako apaštalas Paulius, tačiau jis pastebi, kad jis nedaro gera, kurio trokšta ir kurio reikalauja Dievo įstatymas, o daro blogį, kurio nenori daryti. „Bet dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ Evangelistas Jonas ištars: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“

Elijas – žymiausias Senojo Testamento pranašas. Jis labai aiškiai išpranašavo, kad Mesijas turės kentėti. Mes nežinome kaip atrodė Jėzus, nė jo ūgio, sudėjimo, akių spalvos ar plaukų formos. Visi Jėzaus paveikslai yra dalininkų vaizduotės vaisius. Apie Jėzaus atvaizdą kalba tik pranašas Izaijas, ir jis jį apibūdina kaip iš kitų neišsiskiriantį vyrą. „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome... Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.., jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“ Neveltui evangelistas Lukas rašo, kad šlovėje pasirodę Mozė ir Elijas kalbėjosi ne apie ką kitą, o „apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.“

Atsimainymo metu Jėzus tik trumpam parodė savo dievystės slėpinį. Po to jis ir toliau liko nusižeminimo būsenoje, kurią jis priėmė kartu su žmogaus kūnu. Leisdamasis nuo kalno Dievo Sūnus toliau keliaus į nusižeminimą – į mirtį ant kryžiaus. „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio,“ – skelbė Mozės įstatymas. Apaštalas Paulius paaiškins, ką šie žodžiai reiškia Jėzui Kristui. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu.“ Jėzus mirs kaip nusikaltėlis, bus palaidotas svetimame kape, tačiau Velykų rytą įvyks didysis atsimainymas – Kristus prisikels iš mirties ir, atlikęs išganymo darbą, žmogaus kūne atstatys savo šlovingąją būseną.

Kristaus atsimainymas paženklino ne tik jo paties būsimą prisikėlimo slėpinį, bet ir mūsų būsimą „perkeitimą.“ „Nes trimitas skambės, ir mirusieji bus prikelti negendą, o mes būsime perkeisti.“ Apie tai liudija ir apaštalas Jonas: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį.“ Ant kalno stovėję Mozė ir Elijas buvo seniai mirę, o vis dėlto jie buvo gyvi. Ir mes būsime prikelti ir perkeisti nemirtingais kūnais, ir regėsime veidas į veidą ne tik Mozę ir Eliją, bet ir vienas kitą, ir atpažinsime. Mūsų kūnai bus be nuodėmės; Kristaus kraujo dėka juose bus atstatytas pirmykštis tyrumas ir tobulumas. Todėl žodis „nebijokite“, kurį Jėzus ištarė apaštalams amžinybės akivaizdoje, turėtų guosti ir mus, kai mes mirties valandą prisiliesime prie amžinybės. Kaip apaštalų, taip tikinčiojo žmogaus širdis susitikdama su Dievu patirs baimę, tačiau tą valandą mus turėtų guosti Jėzaus „nebijokite“, nes „mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ Perėjus iš mirties į gyvenimą baimę pakeis žavesys, ir tuomet, kaip apaštalas Petras, ir mes amžinybės akivaizdoje ištarsime: „Viešpatie, gera mums čia būti.“

O būdami šioje kelionėje mes su Jėzumi susitinkame jo žodyje ir Sakramente. Šiandien jis mus lanko nuo altoriaus ir sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Amen.