2015-12-27

1 sekmadienis po Kalėdų

Kunigas:
Passage: Lk 2, 22-40

Kalėdų laikotarpio liturginis kalendorius gausus savo šventėmis. Antroji Kalėdų diena, gruodžio 26-oji, skirta Šv. Stepono minėjimui. Jis buvo vienas iš septynių diakonų, kurį evangelistas Lukas apibūdina kaip vyrą, „kupiną Šventosios Dvasios... pilną malonės ir galios, dariusį žmonėse didžių ženklų ir stebuklų.“ Steponas buvo pirmasis kankinys, už Kristaus liudijimą už Jeruzalės sienų užmuštas akmenimis. Atrodytų, kad ši diena tarsi iškrenta iš džiaugsmingo Kalėdų konteksto, tačiau Bažnyčia būtent antrą Kalėdų dieną skyrė Stepono minėjimui, kad pažvelgę į Kristaus prakartėlę, prisimintume, kad Viešpats gimė tam, kad savo auka atpirktų žmogų iš nuodėmių ir užtarnautų jam amžiną gyvenimą.

Trečioji Kalėdų diena, gruodžio 27-oji paskirta evangelistui Jonui. Jis buvo jauniausias iš visų apaštalų, mylimiausias Kristaus mokinys. Jonas, vienintelis iš apaštalų, lydėjo Kristų kryžiaus keliu į Golgotos kalną, o nuo kryžiaus Jėzus paprašė jo globoti motiną Marija. Vėliau Jonas apsigyveno Efezo mieste, dabartinėje Turkijoje, iš kur už Kristaus liudijimą buvo ištremtas į Patmos salą. Ten jis patyrė Dievo apreiškimą, kurį užrašė paskutinėse Biblijos eilutėse.

Gruodžio 28 d. Bažnyčia mini nekaltuosius vaikelius kankinius. Judėjos karalius Erodas iš trijų karalių sužinojęs apie Kristaus karaliaus gimimą, labai išsigando ir sumanė jį nužudyti. Tuo metu Juozapą sapne aplankė angelas ir tarė: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ Šventoji šeima tą naktį pasitraukė į Egiptą ir ten išbuvo iki Erodo mirties. Erodas tuo tarpu sušaukė vyriausiuosius kunigus ir klausė, kur pagal pranašystę turėjo gimti Mesijas. Tie atsakė: „Judėjo Betliejuje.“ Išminčiams pas jį nebegrįžus, Erodas paliepė išžudyti Betliejaus ir apylinkių berniukus, dviejų metų ir jaunesnius. Bažnyčia jų atminimui skiria dieną Kalėdų laikotarpyje ir maldoje kreipiasi į Viešpatį: „Dieve, tave nekaltieji Kankiniai šiandien išpažino ne žodžiais, o atiduodami savo gyvybes; numarink visą mūsų nuodėmes piktenybę, kad išpažintume tikėjimą ne tik žodžiais, bet ir pamaldžiu gyvenimu.“

Sausio 1 d. bažnyčia švenčia Jėzaus vardo dieną. Evangelija skelbia: „Praslinkus aštuonioms dienoms [nuo gimimo], kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.“ Apaštalas Paulius sako, kad „Jėzaus vardas yra kilniausias iš visų vardų,“ ir jam turi priklaupti „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, [kad] kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ Apaštalas priduria, kad „nė vienas negali ištarti: ‚Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“

Sausio 6 d. yra Trijų karalių arba Išminčių šventė. Jie regėjo užtekant jo žvaigždę ir atvyko į Judėją jo pagarbinti. Į šį palaimintą laikotarpį patenka ir antrasis sekmadienis po Kalėdų, kuris dažniausiai išpuola prieš Trijų karalių šventę, kartais sutampa su Išminčių švente, ir ypač retai švenčiamas sausio 7-ąją. To sekmadienio Evangelija liudija apie dvylikametį Jėzų, kuri Juozapas ir Marija pasiėmė į Jeruzalę švęsti žydų Velykų. Grįžtant minioje atgal jie staiga pasigedo Jėzaus. Jie ieškojo jo tarp giminių ir pažįstamų, ir galiausia „po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.“

Šv. Jono dienos evangelija liudija apie kūdikio Jėzaus atnešimą į šventovę ir pašventimą Dievui. Pagal Mozės Įstatymą kiekvienas pirmagimis berniukas turėjo būti pašvęstas Viešpačiui. Šventoji šeima ta proga turėjo į šventovę atnešti auką, kad kunigas ją ant altoriaus paaukotų Dievui. Mozės įstatymas nurodė paaukoti ėriuką. Evangelistas Lukas paaiškina, kad šventoji šeima nepasižymėjo turtų gausumu, todėl vietoje avinėlio jie paaukojo „du purplelius arba du balandžiukus.“

Šventovėje juos pasitiko žmogus, vardu Simeonas. Evangelija jį apibūdina kaip “teisų ir dievobaimingą vyrą,“ su kuriuo buvo Šventoji Dvasia. „Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.“ Todėl Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą.

Šventasis Simeonas dėkojo Dievui, kad jis jam leido savo akimis išvysti Jėzų. Šie padėkos žodžiai dar vadinami Simeono giesme. Jis ištarė: “Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.”

Simeonas pasako, kad dabar jis ramiai gali iškeliauti, nes savo akimis išvydo išganymą. Jėzų jis vadina Išganytoju, pranešdamas, kad jis nuims mūsų kaltes ir užtarnaus Dievo malonę. Simeonas gali ramiai užmerkti akis, nes mirtis jam nebegrasina šiame pasaulyje padarytų nuodėmių skola ir amžinuoju pasmerkimu. Rankose jis dabar laiko kūdikį, kuris yra ir jo asmeninis Gelbėtojas.

Simeono žodžius kunigas atkartoja išdalinęs Altoriaus Sakramentą. Ištaręs Dievo malonę skelbiantį žodį, kunigas sako: „Eik Viešpaties ramybėje.“ Priėmęs Kristaus kūną ir kraują tikintysis gali ramiai nueiti nuo altoriaus, nes Kristus ir jį Sakramente aplankė savo išganingu kūnu ir krauju. Atėjęs į Sakramento duoną bei taurę Kristus susivienijo su tikinčiuoju, nuėmė jo nuodėmes ir padovanojo savo šventumą. Dabar ir tu gali eiti Viešpaties ramybėje, nes ir tave, kaip tada Simeoną, aplankė Išganytojas. Tegu Šventoji Dvasia apšviečia visų akis, kad ir jie išvystų išgelbėjimą, kurį, kaip liudija šis šventasis, Dievas Jėzuje prirengė visų tautų akivaizdoje, nes Jėzus yra te tik „jo paties tautos garbė, bet ir šviesa pagonims apšviesti“.

Liko kelios dienos iki Naujųjų Metų. Kokių minčių vedamas tikintis žmogus peržengia metų slenkstį?

Įžengdamas į Naujuosius tikintis prisimena Dievo malonės pažadą Nojui: „Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus.“ Šie žodžiai liudija Dievo ištikimybę tikintiesiems, jie skelbia, kad niekas pasaulyje nevyksta be Dievo valios. O kokia jo yra valia mums asmeniškai? Jo valia mums, tikintiems žmonėms, yra gera, ir tai jis įrodė siųsdamas pas mus savo Sūnų Jėzų Kristų.

Dievo žodis praneša, kad pasaulyje viskas vyksta pagal Dievo valią. Jame nėra atsitiktinumų ar ko nors, kas įvyktų Dievui nežinant. Ką reiškia tikėti į Dievą Tėvą, visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją? Tai reiškia tikėti, kad jis pasaulio sutvėrėjas ir išlaikytojas. Katekizmas sako: „Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. Ir tai Jis daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės. Už visa tai aš turiu Jam dėkoti, Jį garbinti, Jam tarnauti ir jo klausyti.“

Tikintis žmogus žino, kad į Naujuosius jis įžengia ne vienas. Dievas yra su mumis. „Viešpats lydėjo mane kelionėje savo malone“, žvelgdamas atgal ištaria karalius Dovydas, tvirtai tikėdamas, kad jis ir toliau jį lydės bei ves „teisumo takais, kaip dera jo vardui.“ „Nors ir eičiau per mirties šešėlių slėnį, nebijosiu pikta, nes tu esi su manimi: tavo lazda ir tavo ramstis – jie padrąsins mane... Tavo gerumas ir malonė seks mane per visas mano gyvenimo dienas.“

Dievas yra ir pasiliks su mumis Naujuosiuose Metuose. Tik mes pasilikime jo žodyje ir Sakramente. Gal būt jis nuties kitokį kelią, nei kad mes planuojame. Jis yra teisus ir geriau žino, kas mums reikalinga. Jo mintys yra aukštesnės už mūsų mintis, jo keliai aukštesni už mūsų kelius. Mes turime prisiminti, kad jis yra maloningas Dievas per Jėzų Kristų, kad jis „ištikimas iš kartos į kartą“ tiems kurie jo klauso, prisiminti Dovydo žodžius apie Viešpatį – mūsų Ganytoją ir pavesti jam savo kelius.

„Keliu akis į kalnus ­ iš kur ateis man pagalba?“ Šie psalmės žodžiai yra ypač prasmingi žengiant į Naujus Metus. „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę,“ - atsako psalmistas. „Viešpats tave saugo, tavo dešinėje Viešpats ­ tavo užuovėja... Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta, jis saugos tavo gyvastį. Viešpats saugos tave išeinantį ir grįžtantį dabar ir amžinai.“ Amen.