2016-02-21

2 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Passage: Lk 13,31-35

Šio sekmadienio evangelija liudija apie paskutinę Jėzaus kelionę į Jeruzalę. „Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus,“ ir ragino žmones atsiversti, tai yra palikti savo nuodėmingus kelius ir grįžti prie Dievo. Jėzus kvietė žmones neguosti savęs naivia mintimi, kad jie bus išganyti biologiniu keliu, tai yra todėl, kad jie yra Abraomo vaikai. Jonas Krikštytojas, kuris ruošė Mesijui kelią, yra pasakęs: „Nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas ­ Abraomas.’ Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.“ Atmetantiems šį kelią Jėzus sakė: „Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.“

Nors minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią, ne visi jį priėmė. Lukas rašo: „Tuo pačiu metu atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti.‘“

Fariziejai ragino Jėzų pasitraukti, tvirtindami, kad jis užsitraukė pasaulietinės valdžios nemalonę, o toji valdžia Galilėjoje buvo Erodo Antipos rankose. Antipo tėvas buvo Erodas Didysis, kuris iš trijų karalių sužinojęs apie Betliejuje gimusį Kristų - žydų karalių, paliepė išžudyti Betliejaus berniukus, dviejų metų ir jaunesnius. Atrodė, kad fariziejų žodžiai turėjo pagrindo, nes dabartinis Erodas Antipas neseniai nukirsdino Joną krikštytoją. Iš Luko sužinome, kad Antipas iš tiesų girdėjo apie Jėzų ir jo mokinius, jo skelbiamą gerąją naujieną ir išgydymus, ir nežinojo ką daryti. „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ „Ir jis stengėsi susitikti Jėzų,“ - liudija evangelistas. Iš tiesų Jėzų jis susitiks Didįjį Penktadienį Jeruzalėje ir labai apsidžiaugs, nes norės pamatyti jį darantį kokį nors stebuklą. Jis jį visaip klausinės, bet Jėzus neatsakinės. Tada Antipas su savo palyda Jėzų išjuoks ir aprengęs jį baltu drabužiu, išsiųs atgal pas Pilotą.

Fariziejams, kurie dėjosi norintys išgelbėti Jėzaus gyvybę ir prašė dėl Erodo kėslų jo kuo greičiau palikti tą vietovę, Jėzus patarė be reikalo nesijaudinti, nes mirtis jo laukia ne kur kitur, o tik Jeruzalėje. Erodo atžvilgiu jis atsakė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs... nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje.‘“

Dievo Sūnus tobulai išpildė trejopą jam Dievo Tėvo pavestą tarnystę: pranašo, kunigo, ir karaliaus. Šį kartą jis labiau pabrėžė pranašo tarnystę, o pranašo pagrindinis pašaukimas yra kviesti žmones atgailai ir gražinti juos pas Dievą. Pranašo skelbiama žinia nėra maloni. Ji primena artėjančią Dievo bausmę už nuodėmes. Iš Senojo Testamento skaitinio girdėjome, kaip pranašas Jeremijas skelbė būsimą Jeruzalės žlugimą ir pagrindine priežastimi įvardijo miesto žmonių stabmeldystę ir kitas nuodėmes. „Tas miestas bus sunaikintas, liks be gyventojų!...” – kalbėjo jis. “Taisykite savo kelius ir darbus, klausykite Viešpaties, savo Dievo, balso, kad Viešpats apgailėtų savo mintį apie nelaimę, kuria jums grasina.”

Išgirdę šią gąsdinančią žinią miesto pasaulietinės valdžios didikai ir kunigai suėmė Jeremiją. Kunigai ir [netikri] pranašai pareiškė didžiūnams ir visai miniai: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi, nes, kaip patys savo ausimis girdėjote, pranašavo prieš šį miestą!“ Jie manė, kad miestas nenugalimas, nes jį saugo Dievas. Juk Dievas negali leisti žlugti miestui, kuriame ant Siono kalno stovi Saliamono šventykla. Tuo tarpu Dievas per Jeremiją kalbėjo: “Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Tai Viešpaties Šventykla! Tai Viešpaties Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje ­ krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.”

Daug pranašų buvo nužavinta Jeruzalėje, įskaitant Zachariją, „kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventovės.“ Jų žinia pasirodė esanti teisinga, nes miestą nukariavo Nebukadnezaras ir sugriovė Dievo šventyklą, o didžiąją tautos dalį 70-čiai metų ištrėmė į Babilono nelaisvę. „Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę,“ – guodė save psalme tremtiniai. Tik nelaisvėje tauta paliko stabus ir nuodėmingus kelius, ir sugrįžo pas gyvąjį Dievą, kuris pagaliau grąžino juos į jų žemę ir leido atstatyti sugriautą šventyklą.

Dabar pats Dievo Sūnus ragino žmones atsiversti ir grįžti pas Viešpatį. Šventasis miestas anaiptol nebuvo šventas. „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai.“

Fariziejų maištavimas prieš Dievo Sūnų atspindi apskritai žmogaus maištavimą prieš Dievą. Dėl įgimtosios nuodėmės nuo pat gimimo žmogaus elgiasi tarsi Dievo priešas, jo nemyli ir juo nepasitiki, kol pats Dievas, Šventoji Dvasia, per Kristaus Evangelija jo nepašaukia ir neatgimdo per Šventąjį Krikštą. Net tikinčiam krikštytam žmogui tenka kovoti su savo prigimtimi. Ir mums sekmadienį kartais reikia pastangų prisiversti ateiti į bažnyčią.

Apaštalas Paulius ragina mus sugrįžti pas Viešpatį. „Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!“ Apaštalas Paulius pats paskelbė Kristaus Evangeliją Filipuose ir tame mieste buvo įkurta Kristaus Bažnyčia. Palikęs miestą jis toliau leidosi į misijos kelionę, kur jį pasiekė žinia, kad bažnyčion įsiveržė pasaulio dvasia. Paulius tuomet buvo kalėjime ir manė, kad ten mirs. Ten jis ištarė žodžius: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis tik laimėjimas.“ Nebegalėdamas pas juos atvykti jis rašė laišką, ragindamas Bažnyčią išsižadėti pasaulio dvasios. „Daugelis ­ apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu ­ elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas ­ pražūtis, jų dievas ­ pilvas ir jų garbė ­ gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“ Paulius ragina juos atgailai, primindamas, kad mes esame ne tiek šio pasaulio, kiek „dangaus piliečiai, ir iš ten jo mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną.“

Tuo tarpu Jėzus buvo kelyje į Jeruzalę. Ten Dievo Sūnus atliks savo kunigišką tarnystę. Kunigų pareiga iki Kristaus buvo aukoti aukas už žmonių nuodėmes. Kristus, būdamas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko tvarka, ten paaukos auką, į kurią nurodė visas Senasis Testamentas - savo kūną žmogaus nuodėmes. Todėl fariziejus, kurie tariamai rūpinosi jo gyvybe jis apramino: „Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs.“ Trečioji diena – jo prisikėlimo diena, kuomet jis prisikels iš numirusių, užbaigdamas visą žmogaus išganymo darbą, kad jo aukos dėka sutaikyti su Dievu mes turėtume amžiną gyvenimą.

Evangeliją Kristus baigia pranašiškais žodžiais. „Aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‘Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’“ Kada minios giedos šiuos žodžius Kristui? Juos minios ištars Verbų Sekmadienį jam įžengiant į Jeruzalę. Ir mes šiandien giedosime šiuos žodžius šventinant Sakramento duoną ir taurę. Joje Kristus aplankys savo kūnu ir krauju mus asmeniškai, su savimi atnešdamas išganymą ir atpirkimą. Sustiprintiems malone jis ragina išeiti iš bažnyčios į pasaulį, ne tam, kad jį mėgdžioti, bet atnaujintu nusistatymu, kad „galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“ Amen.