„Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 14)

Šiandien susirinkome į ramybės vietą, kurioje ilsisi mūsų artimieji, bičiuliai, žmonės kuriuos pažinojome ir mylėjome. Čia ant jų kapo uždegame žvakę, padedame gėlių, sukalbame maldą. Šioje Dievo dirvoje mes labai aiškiai pajuntame tai, ką kasdienybėje dažnai stengiamės pamiršti: žmogaus gyvenimas žemėje yra laikinas, mirtis yra mūsų gyvenimo dalis. Bet Dievo žodis šiandien mus kviečia pažvelgti giliau nei mirtis. Apaštalas Paulius mums primena, kad mirtis nėra galutinė pabaiga tiems, kurie priklauso Kristui. Jis sako: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties.“

Krikščioniškas tikėjimas neužgniaužia jausmų, nesako, kad krikščioniui nereikia liūdėti. Pats Kristus verkė prie jo bičiulio Lozoriaus kapo. Tačiau apaštalas Paulius parodo didžiulį skirtumą tarp krikščionių ir netikinčių liūdesio.

Paulius pavartoja žodį „užmigti“. Tai mirties įvaizdis, kuriame slypi būsimo pabudimo, tai yra prisikėlimo viltis. „Užmigimas Viešpatyje“ reiškia, kad žmogus ir mirdamas lieka Kristaus. Jo ryšys su Atpirkėju nenutrūksta mirtimi. Todėl krikščionio liūdesys yra kitoks. Jis taip pat liūdi užmigusiųjų, tačiau jo liūdesys skiriasi nuo netikinčiųjų liūdesio. Netikinčiųjų būklę apaštalas taikliai apibūdina žodžiais: „Jie neturi vilties“. Kai miršta jų artimieji ir draugai, jie tampa galutinai iš jų atimti ir jų daugiau jie niekada neišvys. Tai išsiskyrimas be vilties kada nors susitikti, kuris veda į beviltišką būseną.

Mūsų, tikinčiųjų, viltis nėra paremta vien noru, kad po mirties tęstųsi gyvenimas. Ji paremta Kristaus prisikėlimu. Jos pagrindas yra Jėzus Kristus. Apaštalas sako: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“ Mūsų viltis paremta tikėjimu į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Kristus pats perėjo mirties kelią. Jis mirė ant kryžiaus. Jis buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė. Jo prisikėlimas tampa pažadu jį tikintiesiems. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

Tikintieji per krikštą ir tikėjimą yra suvienyti su Kristumi. Jie yra jo atpirkimo darbo dalininkai. Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus vardan jų atliko tai, ko žmogus pats negali padaryti – atpirko iš nuodėmių ir mirties valdžios. Todėl krikščionio išganymas nėra jo paties nuopelnas. Jis turi amžinojo gyvenimo viltį ne todėl, kad buvo pakankamai geras, nepadarė daug nuodėmių ar galėtų pasigirti gerais darbais. Jo viltis yra Kristaus malonė. Ji paremta Kristaus pergale prieš mirtį. Todėl visi, kurie užmigo tikėdami į Kristų, yra perėję iš mirties į gyvenimą.

Tad krikščionis žvelgia į mirtį per Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Kaip mes tikime mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi ir per tikėjimą esame susieti su juo, taip Viešpats nuves mus ir visus tikinčiuosius, kurie užmigo su juo, į jo amžinosios šlovės karalystę. Viešpats, kuris mus vedė gyvenime, nepaliks mirties akivaizdoje. Todėl apaštalas sako: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“

Tokia yra paguoda prisimenant artimuosius ir visus mums brangius žmones. Mirtis yra tikrovė, tačiau ji nėra galutinis žodis tam, kuris yra iškeliauja tikėjimo vienybėje su Dievu. Dievo žodis skelbia, kad mūsų mirusieji šiandien yra gyvi. Jie yra užmigę Viešpatyje ir ilsisi po visų darbų. Net ir mirtyje jie priklauso Viešpačiui. Ši apaštalo Pauliaus žinia pranoksta visas gražias filosofines įžvalgas. Ji nukreipia mūsų žvilgsnį į Dievą ir skelbia, kad krikščionio paguoda yra Kristus ir jo pažadas. „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė“, – sako Paulius, – tuomet mirtis negali panaikinti gyvenimo tiems, kurie jam priklauso.

Todėl šiandien, stovėdami prie artimųjų kapų, mes juos ne tik prisimename, bet patikime juos Viešpaties malonei. Mes dėkojame už jų gyvenimą, už meilę, kurią iš jų gavome, už bendrystę, kurios mirtis neištrina iš mūsų širdžių. Mes liūdime, nes mylėjome ir tebemylime. Tačiau mūsų liūdesys nėra be vilties. Kristus mirė. Kristus prisikėlė. Kristuje mirtis nėra gyvenimo pabaiga. O kai ateis valanda, kai ir mes patys būsime pašaukti iš šio gyvenimo, tegul mūsų širdyse išlieka apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“ Amen.