Tikinčiam žmogui gyvenime tenka susidurti su situacijomis, kai jis prašo Dievo pagalbos, o Viešpats tyli. Liga nepraeina, pagalba vėluoja, sudėtingos aplinkybės nesikeičia. Atrodo, kad Dievas negirdi maldos. Šiandienos Evangelija pasakoja apie moterį, kuri buvo atsidūrusi tokioje situacijoje. Ji atėjo pas Jėzų su skausmu ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie!“, o Jėzus tylėjo. Taip prasideda viena gražiausių evangelijos pamokų apie tikėjimą.

Evangelistas pasakoja, kad Jėzus tada buvo nuėjęs į Tyro ir Sidono sritį. Pastarosios savaitės buvo labai varginančios jo kūnui ir sielai. Žmonės be perstojo sekiojo jį, tikėdamiesi įvairiausių išgydymų. Ji sekė ir fariziejai, kurie ieškojo, kuo galėtų jį apkaltinti. Norėdamas pailsėti, Jėzus pasitraukė iš tankiai apgyvendintų vietovių į pagonių žemę. Ten jį surado moteriškė kananietė. Ji buvo girdėjusi apie jį ir jo išgydymus. Ji atėjo pas jį su pagalbos prašymu. „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas.“

Jos pagalbos šauksmas rodo, kad ji buvo vedama Šventosios Dvasios. Ji Jėzų pavadina Viešpačiu, tuo pripažindama, kad jis – Viešpats iš aukštybės. Kreipinys Dovydo Sūnau rodo, kad ji laikė jį Dievo siųstuoju Mesijumi, nes toks buvo Mesijo vardas. Ji prašė pagalbos ne sau. Tai motinos malda už dukrą. Bet Jėzus tylėjo.

Jėzus ėjo ir toliau keliu, lyg nebūtų išgirdęs jos prašymo. Tada į jį kreipėsi mokiniai. „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Bet Jėzus jiems atsakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Šis Jėzaus atsakymas skamba lyg moteriškei būtų uždaromos durys, tačiau ji nenustojo prašyti. Jos malda buvo trumpa ir paprasta: „Viešpatie, padėk man!“ Tai graži pamoka mums. Tikėjimas ir malda susideda ne iš gražių žodžių, o gebėjimo pasitikėti Dievu net tada, kai nesuvokiame jo atsakymo.

Jėzaus atsakymas skamba keistokai. Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Tai reiškė, kad pagonė moteris nepriklausė prie pažado vaikų, pas kuriuos jis atėjo. Iš tiesų, niekur kitur evangelijose Kristus nėra pavaizduotas toks griežtas, kaip šioje. Tačiau moteriškė nenutilo ir nepasitraukė. Tikėjimo akys mato šviesą net ten, kur žemiškos akys mato tik tamsą. Ji tikėjo, kad Dievo kalboje yra daugiau „taip“, negu „ne“, tačiau atsakas „taip“ šį kartą buvo giliai paslėptas. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“

Moters tikėjimas buvo toks, kuris nepasiduoda. Jėzus tokį tikėjimą retai sutikdavo pas Izraelio namų vaikus. Po šių žodžių jis išklausė jos prašymą. Atsigręžęs jis tarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu prašai.“ Ir jos duktė pasveiko tą pačią valandą.

Jėzus išbandė moteriškės tikėjimą dėl mūsų. Jis nebandė moters tam, kad sužinoti, ar ji tiki. Turėdamas dievišką prigimtį jis tai žinojo, nes Dievas žmogaus širdį. Jos tikėjimas buvo išbandytas, kad per jos pavyzdį atsiskleistų tikėjimo galybė, jog jis taptų matomu jo mokiniams ir mums. Tai paliudija jo atsakas: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“

Tad ši, pirmu požiūriu nelengva, evangelija buvo užrašyta tam, kad atskleisti, kiek daug gali tikras tikėjimas. Jis nepasitraukia susidūręs su tyla, kliūtimis ir išbandymu. Tikras tikėjimas neapleidžia Kristaus, net kai aplinkybės išlieka nepalankios, kai maldos, atrodo, neišklausomos, kai Dievo atsakas vėluoja. Toks tikėjimas yra didis, – sako Jėzus.

Evangelija kalba mums asmeniškai. Ji kviečia ateiti pas Jėzų su savo bėdomis. Mūsų malda neprivalo būti gražiai suformuluota. Svarbiausia, kad ji būtų nuoširdi. Šios moters pavyzdžiu Jėzus mus moko nepasiduoti, kai atrodo, jog Dievas tyli, kai nematome pokyčių, nors meldžiamės. Evangelija rodo, kad Dievo tyla nėra priežastis nutraukti maldą. Prisiminkime tokiomis valandomis moteriškę kananietę, kuri nepasitraukė, net kai nesulaukė geidautino atsakymo. Mūsų atkaklumas iš tikrųjų nėra bandymas „priversti“ Dievą. Jis liudija širdies ištvermę ir pasitikėjimą. Tai maldos žodžiai: „Viešpatie, aš nežinau, kas man geriausia, bet pasitikiu tavimi.“

Evangelija turi gilią dvasinę prasmę. Kananietės dukra simbolizuoja mūsų sužeistą sielą. Dvasine prasme tai gali būti sielos baimės, neviltis. Tas demonas gali būti nuodėmės pasekmės – priklausomybės, visa, kas žmogų pavergia ir kankina. Prašymas „pasigailėk manęs, Viešpatie“ yra tikrosios maldos pradžia. Tai pripažinimas, kad „man, Dieve, reikia tavo pagalbos“.

Kai atrodo, jog Dievas tyli, nereikia to priimti kaip jo nusigręžimo. Tikėjimas nėra jausmas, kad Dievas visada arti. Tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu net tada, kai nematome jo veikimo. Moteris kananietė kviečia mus neužsidaryti savyje, negirdint atsako į maldą. Ji ragina nenuleisti rankų, bet tvirtai pasitikėti Dievo gailestingumu. Jos pavyzdys yra užtarimo maldos paveikslas. Ji moko mus prašyti Dievo pagalbos ne tik sau, bet ir melstis už artimą žmogų, kuris pats negali išsivaduoti iš savo bėdų. „Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16), – sako apaštalas Jokūbas.

Kanaanietė parodo, kad tikėjimo kelias nėra toks, kuriame visada iš karto gauname atsakymą. Tai kelias, kuriame esame mokomi pasitikėti Kristumi. Nors, atrodo, jog Dievas tyli, iš tikrųjų jis girdi. Nors jis leidžia išbandymams tęstis, jis nepalieka vienų. Nors atrodo, kad Dievas atsitraukia, tikrovėje jis veda žmogų į gilesnį tikėjimą. Todėl, kai nesuvokiame Dievo tylos, kai negirdime atsakymo į maldą ir nežinome, kur mus veda Viešpats, esame kviečiami dar tvirčiau laikytis Kristaus. Mūsų viltis remiasi Dievu, kuris yra gėrio ir malonės šaltinis. Mes esame jam ne svetimi, ne šunyčiai, kurie laukia trupinių nuo šeimininko stalo, o jo šeimos dalis, į kurią buvome priimti per Šventąjį Krikštą. Esame Dievo vaikai, turintys teisę sėdėti už dangiškojo Tėvo stalo ir čia, ir amžinybėje. Amen.