Girdėtoji evangelija nėra vien pasakojimas apie neįprastą stebuklą. Ji yra apreiškimas, kad Jėzus yra Viešpats, kuris viešpatauja virš mūsų gyvenimo audrų ir baimių. Blogiausia audrose yra ne naktis, bangos ir vėjai, o jausmas, kad mes, kaip apaštalai valtyje, esame vieni savo bėdose. Evangelija skelbia, kad Jėzus ateina pas mus per bangas ir taria: „Būkite drąsūs! Tai aš. Nebijokite.” Tad ši evangelija yra skirta mūsų sustiprinimui, kai mūsų gyvenimo valtį ima blaškyti audrų bangos.

Jėzus paliepė mokiniams irtis į kitą Genezareto ežero krantą, o pats nuėjo ant kalno pasimelsti. Dievo Sūnus, nors turėjo dievišką prigimtį, per mergelę Mariją tapęs žmogumi, nuolatos jautė poreikį ieškoti paguodos ir stiprybės maldoje su dangiškuoju Tėvu. Tuo tarpu apaštalai, paklausę Jėzaus žodžių, yrėsi į kitą krantą.

Valtis yra Bažnyčios simbolis. Bažnyčia, į kurios laivą mes esame priimti per krikštą, irgi yra blaškoma audrų, Tačiau kol mes esame joje, būname dvasiškai saugūs, nes į ją, kaip pas apaštalus į valtį, ateina Jėzus. Atėjęs savo šventuoju žodžiu ir ant altoriaus savo kūnu bei krauju jis stiprina mūsų tikėjimą ir sako „Nebijokite“.

Audra apaštalus ištiko toli nuo kranto. Tai įvyko „ketvirtoje nakties sargyboje“ – apie 3–6 val. ryto, kai jėgos buvo beveik išsekusios. Vėjas pūtė tiesiai prieš juos, o bangos daužėsi į valtį. Turėdamas dievišką prigimtį Jėzus matė per nakties tamsą sunkią mokinių padėtį. Jis nusprendė jiems padėti.

Dvasiniame gyvenime „ketvirtoji nakties sargyba yra laikotarpiai, kai atrodo, jog Dievas negirdi maldų, jog jis yra toli ir nepasiekiamas. Bažnyčios tėvai tokia valandą vadino „tikėjimo naktimi“. Jėzus pasirodo ne tada, kai būna viskas aišku, bet tada, kai žmogus nebeturi į ką remtis, išskyrus jį.

Būdamas Dievas Jėzus atėjo pas juos ežero paviršiumi. Mokiniai, kaip ir daugelis žydų tais laikais, buvo linkę į prietarus dėl vaiduoklių, šmėklų ir kitokių dvasių. Išvydę Jėzų einantį vandeniu jie jo nepažino, nes manė, kad tai šmėkla. Jie ėmė šaukti iš baimės, tačiau ramus Jėzaus balsas juos nuramino.

Ir mes, apsupti savo bėdų, galime pamanyti, kad Dievas nėra Dievas, kad jis ateina pas mus su baudžiančia ranka, tačiau tikinčiajam jis visada pasirodo kaip maloningas ir gailestingas Viešpats. Jėzaus žodžiai „Tai aš. Nebijokite“, liudija mums Dievo artumą gyvenime, ir jo artuma išsklaido baimę. Mūsų ramybė kyla ne iš aplinkybių, o iš jo buvimo šalia. Audra gali tęstis, bet, kai siela išgirsta Jėzaus žodį „Nebijok!“, viduje gimsta ramybė. Dievas yra galingesnis už vėją ir bangas.

Petras yra tikinčiojo žmogaus paveikslas. Viešpaties balsas jį pripildė drąsos. Jis sakė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis nepuola savavališkai į bangas, bet eina tik gavęs Jėzaus kvietimą. Išlipęs iš valties jis irgi ėjo pas Jėzų vandeniu. Jis ėjo tol, kol žiūrėjo į Jėzų. Bet akimirką, kai jis nukreipė žvilgsnį nuo Jėzaus į vėją ir bangas po kojomis, išsigando ir pradėjo skęsti. „Viešpatie, gelbėk mane!“ – šaukėsi jis. Jėzus sugriebė jį už rankos ir tarė: „Mažatiki, ko suabejojai?!“ Jėzus nevadina Petro netikinčiu, nes jo tikėjimas, nors ir silpnas, yra tikras. Iš čia kyla dvasinė pamoka mums. Net jei mūsų tikėjimas silpnas, mes, kaip ir Petras, turime tą patį Kristų. Juk tikras tikėjimas nepriklauso nuo stiprumo, o remiasi į Dievą, kuriuo mes pasitikime. Nors ir mažatikis, Petras eina vandeniu, kol žvelgia į Jėzų. Ir mus audros bangos skandina, kai žvelgiame į jas, o ne į Jėzų, kai manome, kad jos yra galingesnės už Dievą.

Petro žodžiai „Viešpatie, gelbėk mane“ yra viena trumpiausių ir giliausių maldų. Dievui nereikia tobulų žodžių. Vien pagalbos šauksmas jau yra malda. Dažniausiai žmogus būna arčiausiai Dievo ne savo stiprybėje, o savo bejėgiškume. Apaštalas Paulius Antrajame laiške korintiečiams sako: „Todėl aš mielai didžiuojuosi savo silpnybėmis, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Todėl man patinka silpnybės, įžeidimai, nepritekliai, persekiojimai ir suspaudimai dėl Kristaus, nes kada esu silpnas, tada esu galingas“ (2 Kor 12,9–10). Jėzaus ranka simbolizuoja Dievo malonę. Dievas nepalieka žmogaus vieno silpnume. Jo malonė yra stipresnė už mūsų baimes, nuodėmę, kaltę, neviltį. Viešpats girdi tikinčiojo šauksmą. Jis palaiko jį savo stipria ranka net mirties valandą.

Audra nesibaigia tada, kai Petras pradeda veikti vedamas tikėjimo. Ji tęsiasi net tada, kai Petras eina vandeniu. Tikėjimas nepanaikina audrų iš karto. Jos nurimsta tik tada, kai Kristus yra valtyje. Kai mes priimame Kristų gyvenimo Viešpačiu, tada audros nebevaldo žmogaus širdies. Ramybė gimsta iš Kristaus buvimo šalia. O jį galima rasti ten, kur jis pažadėjo aplankyti per malonės priemones – valtyje, tai yra bažnyčioje. Čia jis ateina pas mus skelbiamame žodyje ir Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje savo kūnu ir krauju.

Jėzui atėjus į valtį ir nurimus audrai apaštalai išpažįsta tikėjimą. Jie jį pagarbina ir taria „Tikrai tu esi Dievo Sūnus“. Ir anksčiau jie yra tai išpažinę, tačiau tai darė pavieniui, o dabar jie tikėjimą išpažįsta visi kartu, kaip bendruomenė, kaip Bažnyčia. Šis įvykis jiems tapo tikėjimo mokykla, kurioje jie pamatė ne tik Jėzaus galią, bet ir kartu pažino jo dieviškąją tapatybę. Audra, išgyventa su Kristumi, perkeitė jų širdis, ir tai paskatino lūpomis garsiai išpažinti tikėjimą: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus“.

Evangelija mums pažada ne gyvenimą be audrų, o Kristaus buvimą jų metu. Gal ir dabar mes patiriame prieš mus pučiantį vėją, gal mūsų gyvenimo laivas yra daužomas bangų. Prisiminkime Viešpaties žodžius: „Tai aš. Nebijokite!“ Kai jėgos silpsta, prisiminkime Petro maldą „Viešpatie, gelbėk mane!“. O kai Viešpats sustiprins mus savo žodžiu ir Altoriaus sakramentu, kai jis nuramins audrą, tegu ir mūsų širdis kartu su apaštalais išpažįsta: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus.“ Amen.