Atvykę į kapines prisimename tuos, kuriuos mylėjome. Padedame ant jų kapų gėles, uždegame žvakes, susikaupiame maldai. Čia jaučiame net tik ilgesį ir dėkingumą, bet kartu prisimename, kad kiekvienas žmogus yra keleivis šiame pasaulyje. Šioje ramybės vietoje iškyla gilieji žmogaus širdies klausimai apie gyvenimą ir amžinybę. Atsakymą į juos randame ne žmonių nuomonėse ar spėlionėse. Dievo žodis nukreipia mus į Jėzų Kristų. Evangelijoje jis mums sako: „Teneišsigąsta jūsų širdys! Tikėkite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių.“

Mūsų apmąstomieji Kristaus žodžiai nuskambėjo Paskutinės vakarienės metu ir iš dalies jau keliaujant į Getsemanės sodą. Vakarienės metu mokiniai buvo sutrikę, nes Jėzus pranešė apie ateinančią jo kančią. Juos sukrėtė žinia apie jo kryžių ir mirtį, todėl jiems reikėjo paguodos ir padrąsinimo iš pačių Viešpaties lūpų. Jėzus ragina mokinius neleisti, kad jų širdis užvaldytų nerimas, baimė ar neviltis.

Šie žodžiai skirti ne tik apaštalams, bet ir mums. Jėzus sako „jūsų širdys tenebūgštauja“ ne todėl, kad gyvenime nėra priežasčių nerimauti. Jis tai sako todėl, kad yra priežastis pasitikėti. Ir ta priežastis yra jis pats. Todėl po šių žodžių Jėzus priduria: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane.“

Jėzus mus kviečia pasitikėti Dievu per jį. Toks pasitikėjimas nėra bergždžias, nes Jėzus yra mūsų Viešpats ir Gelbėtojas. Jis yra Tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, per kurį Dievas sutaikino su savimi pasaulį ir dovanoja nuodėmių atleidimą, sutaikinimą ir amžinojo gyvenimo pažadą visiems, kurie jį tiki.

Norėdamas sustiprinti paguodą Viešpats primena mokiniams, kad jo Tėvo namuose yra daug vietos. Jo išėjimas nėra netektis, nes jis eina paruošti jiems vietos. Šią vietą Jėzus paruošia ne statydamas naujus dangiškuosius namus, bet savo mirtimi ir prisikėlimu. Ant kryžiaus jis ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes ir kaltes, savo krauju sutaikino mus su dangiškuoju Tėvu ir atvėrė kelią į jo namus. Tikintysis turi vietą Dievo artumoje tik dėl Kristaus atlikto išgelbėjimo darbo.

Šiais žodžiais Kristus dovanoja mums, jį tikintiesiems, tvirtą viltį. Mes galime būti tikri ne tik tuo, kad dangiškojo Tėvo namuose mums yra paruošta vieta, bet ir tuo, kad amžinybėje busime kartu su mūsų Viešpačiu. Jėzus sako: „[Noriu], kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ Didžiausia dangaus dovana yra ne vien amžinieji namai, bet bendrystė su Viešpačiu, mūsų užmigusiais artimaisiais ir visais jo atpirktaisiais žmonėmis.

Jėzaus pažadėtieji namai egzistuoja jau dabar dėl Dievo meilės. Juose yra visi mūsų artimieji, kurie paliko šį pasaulį išlaikę tikėjimą. Gelbėtojas leidžia mums, tikintiesiems, juos paveldėti. Jie skirti Dievo vaikams, kokiais ir mes tapome per krikštą ir tikėjimą į Jėzų. Apaštalas Paulius sako, kad mums, tikintiesiems, priklauso visa, ką dangiškasis Tėvas yra pažadėjęs savo mylimiems vaikams, nes „jei [esame] vaikai, tai ir paveldėtojai – Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, kad [… su juo] būtume ir pašlovinti.“ (Rom 8,16–17)

Todėl amžinieji mūsų namai yra ten, kur Viešpats. Jėzus paruošė juose ir mums vietą, kad po mirties būtume tobuloje bendrystėje su Dievu. Po ilgos ir varginančios žemiškos kelionės Viešpats mus pakvies tapti jo poilsio dalininkais. Pats Jėzus ateis pasitikti pavargusio keleivio ir pakvies į amžinąjį džiaugsmą, tokiu būdu taip išsipildydamas pažadą: „Kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“

Kapinių šventėje maldomis ir giesmėmis prisimename tuos, kurie pirma mūsų baigė tikėjimo kelionę. Dėkojame Dievui už jiems suteiktą gyvenimą ir už visą, ką mes gavome per juos. Jų meilė, rūpestis, tikėjimo liudijimas ir darbai tebėra gyvi mūsų atmintyje. Tačiau šiandien mūsų žvilgsnis krypsta ne tik į mūsų mirusiuosius. Evangelija kviečia mus žvelgti į tą dieną, kai Kristaus pažadai išsipildys ir mums. Todėl prašykime Viešpatį, kad jis ir mus išlaikytų tikėjime iki pabaigos, kad, pasibaigus mūsų žemiškai kelionei, Kristus mus priimtų į amžinąją garbę su visais jo šventaisiais. Todėl gyvenkime šia viltimi ir pasitikėjimu, kol vieną dieną mūsų tikėjimas virs regėjimu. Amen.