Šiandienos evangelija susideda iš dviejų dalių. Pirmoji atskleidžia, kad vien žinoti, jog Jėzus yra Kristus, nepakanka. Petras atpažįsta Jėzuje Mesiją, tačiau dar turi pažinti, kokį Mesiją siunčia Dievas. Jėzus eina į Jeruzalę būti visų atmestu, kentėti, mirti ir trečią dieną prisikelti. Tik supratę Jėzaus kelią, galime suprasti antrąją šios Evangelijos dalį: ką reiškia būti Kristaus mokiniu.

Mokiniai ką tik buvo išpažinę savo tikėjimą. Petras aiškiai pasakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo sūnus.“ Todėl Kristus dabar nusprendė juos parengti didžiajam kulminaciniam jo žemiško tikslo momentui – įvykdyti dangiško Tėvo valią. Jis prabilo apie kryžių, kuriame atpirks mus iš Dievo bausmės už nuodėmes – savo krauju nuplaus mūsų nuodėmes ir kaltes. Todėl jis sako, jog reikia jam eiti į Jeruzalę, kur jis bus visų atmestas, turės kentėti, bus nužudytas, bet trečią dieną prisikels. Jėzus yra Mesijas, bet jo karališkumas pasireikš ne politine jėga, kaip tada įsivaizdavo žydai, o Dievo meile, kurios vedamas jis atiduos gyvybę mūsų atpirkimui.

Petras, pasikvietė jį nuošaliau ir tarė: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“. Jo žodžiai buvo geranoriški, tačiau jais jis visiškai nederamai įsikišo į Kristaus darbą. Jo mintys neatitiko Dievo valios ir sumanymo, o kilo vien tik iš jo paties proto ir širdies. Jos dar buvo žemiškos, atitinkančios šio pasaulio požiūrį. Todėl Jėzus jį sudraudė: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“

Jėzus neatmeta Petro kaip žmogaus, o tik gundymą išvengti kryžiaus. Mums tai primena Jėzus gundomą dykumoje, kai šėtonas siūlė jam pasirinkti lengvesnį kelią, valdžią ir sėkmę be atsidavimo Dievo valiai. Petro žodžiai, nors kilo iš meilės, tapo gundymo balsu, nes siūlė Kristui pasirinkti kelią be aukos. Tai žmogaus prigimties balsas, kuris trokšta karūnos be kryžiaus ir prisikėlimo be mirties.

Pabarimu Petrui Jėzus mus moko atpažinti mumyse „žmonių mintis“. Žmogus siekia išsaugoti save ir išvengti kančios bet kokia kaina, bet Dievas žvelgia giliau. Jis mato, kad tikroji meilė ir ištikimybė reikalauja aukos. Čia Petras tampa kiekvieno tikinčiojo paveikslu. Net žmogus, kuris nuoširdžiai tiki turi leisti Kristui perkeisti savo mąstymą. Ypatingose gyvenimo situacijose mes turėtume savęs paklausti, ar mūsų mintys atitinka Dievo valią. Gyvenime ne viskas vyksta pagal mūsų planus. Kaip Petras norėjo apsaugoti Jėzų nuo kančios, taip ir mes dažnai norime, kad Dievas mus apsaugotų nuo visų sunkumų, bet būna situacijų, kurių negalime pakeisti. Tikėjimas ne visada pašalina kryžių iš gyvenimo, bet padeda jį nešti, nes jį nešame ne vieni, o su Dievo pagalba.

Tik supratę, ką reiškia Kristaus kelias ir jo misija, galime suprasti ir antrąją šios Evangelijos dalį: ką reiškia būti Kristaus mokiniu. Jėzus sako: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

Bažnyčios tėvas Augustinas paaiškina, kad išsižadėti savęs nereiškia neapkęsti savęs ar atmesti save, kaip Dievo sukurtą žmogų. Išsižadėjimas siejamas su atsisakymu gyventi pagal senąjį, nuodėmės sužeistą žmogų. Tai reiškia pasakyti „ne“ tam žmogui mumyse, kuris norėtų gyventi ne pagal Dievo valią. Savęs išsižadėjimas nėra asmens sunaikinimas, bet tikrojo asmens išlaisvinimas. Apaštalas Paulius tai vadina apsirengimu „nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). Jis pateikia keletą praktinių patarimų:

„Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 25-32).

Jėzus mums atskleidžia gyvenimo logiką, kuri prieštarauja mūsų žmogiškajam mąstymui. „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ Jis primena, kad mūsų pašaukimas nėra vien įsitvirtinimas šiame pasaulyje, tarsi tai būtų galutinis tikslas. Krikščioniška viltis taip pat nėra pabėgimas iš šio pasaulio. Ji reiškia gyventi šiame pasaulyje, bet širdį kreipti į amžinąją Dievo karalystę.

Šį gyvenimo paradoksą Jėzus atskleidė savo gyvenimu, kai per kryžių jis žengė į prisikėlimą. Jo mirtis ir prisikėlimas tampa krikščioniško gyvenimo simboliu. Žmogus, kuris miršta nuodėmei, prisikelia naujam gyvenimui. Tai parodo krikštas, kuris, nors atliktas vieną kartą, toliau reiškia senojo žmogaus mirimą ir naujo žmogaus gimimą per kasdienę mūsų atgailą ir atsivertimą. Kiekvienas mūsų ištikimybės ir meilės Dievui pasirinkimas, ypač kai tai būna nepatogu, yra žingsnis į Dievo karalystę, nes tai liudija mumyse esant tikrą tikėjimą.

Jėzus dar klausia: „Kokia nauda žmogui, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ Tai vienas stipriausių jo klausimų. Žodžiai „visas pasaulis“ simbolizuoja tai, ką žmogus gali įgyti: turtus, garbę, valdžią, malonumus, populiarumą. Tačiau visa tai yra laikina, todėl Jėzus mūsų klausia, ką iš savo gyvenimo nusinešime į amžinybę. Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į galutinį tikslą – amžinąjį gyvenimą. Žmogus gali sukaupti viską, kas atrodo vertinga pasaulio akyse, tačiau tais laikinais dalykais nenusipirks sielos išganymo. Tai ką jis žemėje laikė laimėjimu, jei gyveno be tiesos, meilės ir bendrystės su Dievu, jo laimėjimai iš tiesų bus pralaimėjimas.

Ši evangelija moko, kad Kristaus sekimo kelias nėra patogumo kelias, tačiau jis veda į tikrąjį gyvenimą. Ir kryžius krikščioniui nėra kančios iškėlimas, o meilė Dievui ir artimui, kuri lieka  ištikima, net tada, kai būna sunku. Jėzus nekviečia ieškoti kryžiaus, bet sekti juo. Kai sekame juo, kryžius nebėra vien mūsų našta, nes Kristus eina kartu. Tai pasakymas Dievui maldoje: „Ne visada suprantu tavo man skirtą kelią, bet aš noriu eiti su tavimi.“ Kryžius yra laikinas, o gyvenimas su Dievu – amžinas. Nebijokime su Kristumi žengti per tai, kas praeina ir miršta, nes Kristaus kelias veda į gyvenimą, kuriame nebėra mirties. Amen.