Ši evangelija žymi svarbiausią Jėzaus gyvenimo atkarpą. Ji atskleidžia, kad Jėzus yra ne tik mokytojas ar gerasis gydytojas, dieviškomis galiomis gydęs nepagydomomis ligomis sirgusius ligonius, bet Dievo Sūnus, mūsų Viešpats, atėjęs į šį pasaulį atpirkti žmogų. Šią misiją jis atliks Jeruzalėje, kur ant kryžiaus paaukos savo gyvybę, savo krauju sutaikydamas nuodėmingą žmogų su Dievu. Neveltui Lukas šią evangeliją pradeda žodžiais: „[Atėjo metas], kai Jėzus turėjo būti paimtas iš pasaulio... Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.“

Jėzaus laikais Izraelis buvo padalinta teritorija. Jis susidėjo iš dviejų kraštų – Galilėjos ir Judėjos. Tarp jų buvo teritorija, kuri vadinosi Samarija. Joje žmonės kalbėjo ta pačia hebrajų kalba, tačiau skyrėsi savo papročiais. Žydų tautos į Babiloną tremties metu asirai ten perkėlė savų gyventojų, kurie ilgainiui susimaišė su ten likusiais žydais. Iš tremties grįžę žydai pastebėjo, kad Samariečiai, nors kalba ta pačia kalba, skiriasi savo religinėmis apeigomis. Jie pripažino tik Mozės Penkiaknygę, o šventąja vieta laikė ne Sinajo kalną, ant kurio stovėjo Saliamono šventovė, o Gerizimo kalną Samarijoje. Iš tremties grįžę žydai apsigyveno Galilėjoje ir Judėjoje, tarp kurių lyg pleištas driekėsi Samarija. Galilėjos žydai norėdami nuvykti į Jeruzalę galėjo eiti tiesiai per Samariją, tačiau dažniausiai jie rinkdavosi dvigubai ilgesnį kelią, kuris driekėsi palei dešinį Jordano upės krantą.

Žydai nekentė samariečių ir visaip juos niekino. Karštą dieną iš samariečių jie atsisakydavo priimti net stiklinę vandens. Jėzui pažeidus šią taisyklę ir kartą paprašius iš samarietės vandens, pastaroji paklausė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Samariečiai dažnai atsakydavo panašiu priešišku nusistatymu. Žydų ir samariečių santykiuose mes regime tautų nesantaikos pavyzdį.

Taigi, atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žvilgsnį į Jeruzalę. Jis pasiuntė kelis mokinius parūpinti jam viename kaime vietą nakvynei. Sužinoję, kad Jėzus keliaus į Jeruzalę, anie atsisakė juos priimti. Tai išgirdę mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“

Tačiau Jėzus kitaip žvelgė į samariečius. Jo malonės žinia apie išganymą per kryžių yra skirta visoms tautoms. Nors apaštalai norėtų, kad jis pasielgtų taip, kaip Dievas pasielgė su seksualinio ištvirkimo nuodėmėse paskendusiais Sodomos ir Gomoros gyventojais, Jėzus žvelgė į Samariečius gailestingai. Evangelistas Jonas sako: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“

Iš tiesų, Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi ne tam, kad pasaulį pasmerktų, nes pasmerkimui Dievui nebūtų reikėję gimti žmogumi. Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad parodytų pasauliui malonę, tai yra savo šventame kūne neštų žmogaus nuodėmes ir su jomis mirtų ant kryžiaus. „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje,“ – rašo apaštalas Paulius. Jo kryžiuje išnyksta skirtumai tarp tautų, rasių, genčių, rašo tas pats apaštalas Galatams. „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“

Po Sekminių apaštalai taps išganingos Evangelijos nešėjais visoms tautoms, įskaitant Samariją. Prisikėlęs Jėzus pasakys: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.“ Prasidėjus Bažnyčios persekiojimui Jeruzalėje pirmieji krikščionys ras prieglobstį Samarijoje.

Tačiau apaštalai dar nepažino būsimo Kristaus kryžiaus slėpinio. Išgirdę apie Samariečių kaimo nesvetingumą, Jokūbas ir Jonas sušuko: „Mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Kristus juos sudraudė. Kiti senoviniai evangelijos rankraščiai taip perteikia Jėzaus draudimą: “Nežinote, kokios dvasios esate; juk Žmogaus Sūnus neatėjo žmonių gyvybių pražudyti, bet išgelbėti.”

Jėzus su apaštalais pasuko į kitą Samariečių kaimą, kur jie tikėjosi rasti svetingumą. Kelyje Jėzus atskleidė apaštalams mokinystės kainą.

Jiems einant prie jų prisigretino vienas žmogus ir pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus matė, kad šis žmogus netiko į mokinius. Jis turėjo savo namus ir kitokį gerbūvį, tačiau keliaujant į Jeruzalę jis netektų visų šių patogumų. Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“

Kelyje sutikęs kitą žmogų Jėzus jį pakvietė sekti. Pastarasis atsakė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ Jėzus atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“

Prie jų prisigretino dar vienas ir tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“

Paskutinius du atsakymus reikia suprasti Kristaus kryžiaus šviesoje. Lukas praneša, kad jau buvo suėjęs metas, kai Jėzus turėjo būti paimtas iš šio pasaulio ir jau keliavo į šventąjį miestą paaukoti save daugelio atpirkimui. Jeruzalėje atsiskleis mokinystės kaina. Kristaus kryžiaus akivaizdoje mokiniai išsigąs ir pasislėps, o Petras jo išsigins. Jėzus bus apleistas net Dangiškojo Tėvo. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ – ištars jis nuo kryžiaus. Prie Kristaus kryžiaus liks tik apaštalas Jonas, Marija ir dar kelios moterys. Kristaus kryžiaus akivaizdoje tampa suprantami Jėzaus žodžiai: „Palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“, ir „nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ Jėzus neužilgo paaukos save daugelio atpirkimui, todėl nebeliko laiko tėvo karšinimui ar atsisveikinimui su namiškiais.

Šiandien savo sekėjams Kristaus nekelia tokių sąlygų. Jis jau atliko mūsų išganymo darbą, todėl norint jį sekti nebereikia išsižadėti asmeninės nuosavybės ar atsisveikinti su namiškiais. Kristaus sekėjais mes pasiliekame, kai tikime Jėzų, kai lankome bažnyčią, kai palaikome nuolatinį ryšį su Išganytoju per Altoriaus Sakramentą. Apaštalas Paulius taip apibūdina Kristaus sekimą: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems... Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“ Tepadeda Šventoji Dvasia mums tapti tokiais Viešpaties sekėjais. Amen.