Šiandieninė evangelija yra tiesiogiai susieta su Jėzaus Didžiuoju Paliepimui. Prisikėlęs Jėzus paliepė apaštalams eiti į visą pasaulį ir skelbti evangeliją visoms tautoms, pažadėdamas išgelbėjimą kiekvienam, „kas jį įtikės ir bus pakrikštytas.“ Apaštalai pradės misijų keliones po visas tautas ir jau po kelių dešimtmečių žinia apie išganymą per Kristų pasklis po visą tuomet žinomą pasaulį – Romos imperiją. „Visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą,“ – laiške Romiečiams rašys tautų apaštalas Paulius.

Jėzus paliepė 72 mokiniams skelbti prisiartinusią Dievo karalystę paskutinėje kelionėje į Jeruzalę. Jis jau buvo palikęs Galilėją ir įžengęs į Samariją. Samariečiai tikėjo į vieną Dievą, tačiau žydai juos laikė pagonimis, su kuriais buvo draudžiama bendrauti. Samariečiai atsakydavo tokiu pat nesvetingumu. Sužinoję, kad Jėzus keliauja į Jeruzalę, viename kaime jie atsisakė jam ir jo mokiniams suteikti nakvynę. Žmogaus Sūnus siunčia mokinius ir į šią nesvetingą teritoriją, nes jis atiduos ir už samariečius savo gyvybę. „Keliaukite! Siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.“

Mokinių skaičius yra ne atsitiktinis. Po tvano iki Babilono bokšto statybos Biblija išvardina trijų Nojaus sūnų palikuonių tautas. Viso jų - 72. Pasiųstų mokinių skaičius taip pat 72, simbolizuojantis tautų pilnatvę, liudijantis, kad Jėzus atpirks ne vien žydų tautą, bet visus žmones, kad jo evangelija skirta visoms tautoms.

Viešpats paliepia mokiniams su savimi nesinešti jokio turto. „Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei apavo.“ Mokiniai privalės pasitikėti ne savo pačių jėgomis, o vien Dievo apvaizda. Jie turės patirti Dievo galią ir vedimą evangelijos skelbimo kelyje. Prieš tai Jėzus jau buvo pasiuntęs 12 apaštalų. Jiems jis taip pat nurodė: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų.“ Misijų kelionėse patyręs Dievo apvaizdą apaštalas Paulius pasakys, kad Evangelijos „galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.., [nes] mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį.“ Iš tiesų, pirmieji Evangelijos skelbėjai bus „tarsi avinėliai tarp vilkų.“ Apaštalas Paulius liudys: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.“ Tepadovanoja Dievas mums tokį pasitikėjimą jo apvaizda, kokį patyrė tie mokiniai ir tautų apaštalas Paulius.

Evangelijos skelbimą Jėzus paliepia pradėti su malda, nes, kaip jau minėta, jos „galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ - Šventosios Dvasios. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ Ir jūs melskitės už Kristaus tarnus, kurie neša Kristaus evangelijos šviesą, kad, apaštalo Pauliaus žodžiais, jie nenuleistų rankų, kad vis daugiau žmonių pažintų „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“

Jėzus nurodo, ką mokiniai turi daryti. „Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!‘“

Jie gydys ligonius ne vaistais, bet Jėzaus vardu – malda ir rankų uždėjimu, nes „Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti.“

Įėję į bet kuriuos namus jie turės palinkėti ramybės ir ištarti: „Jums prisiartino Dievo karalystė!“ Mokiniai skelbs tą pačią žinią, kurią Jėzaus tarnystės pradžioje skelbė Jonas Krikštytojas, o jis sakė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Mokiniai pirmiausia žmones kvies atsiversti, tai yra primins apie nuodėmę. Tik pripažinęs savo nuodėmingumą žmogus gali atrasti Dievą. Jonui Krikštytojui skelbiant tą pačią žinią žmonės ir „išpažindavo nuodėmes ir buvo krikštijami.“

Jėzus įspėjo, kad ne visur mokiniai bus sutikti draugiškai. Bus vietų kur jų nepriims. Tai patyrę jie neturės sakyti: „Viešpatie, ar nori, kad mes tartume, kad ugnis nupultų iš dangaus ir suėstų juos?“ Ne! Jėzus moko: „Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.“ „Mylėkite savo priešus [ir] darykite gera... nieko nesitikėdami. Tuomet ... jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.“

Bet bus namų, kur juos priims maloniai. „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‚Ramybė šiems namams!‘ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo.“ Mokiniai atstovaus Jėzų, kurį apaštalas Paulius vadina ramybės šaltiniu. „Patsai ramybės Viešpats tegul teikia jums ramybę visada ir visais būdais.“

Jėzus paliepia valgyti jiems svetinguose namuose. „Valgykite ir gerkite, kas bus duodama.“ Žydai nevalgydavo su samariečiais, nors tie irgi laikėsi Mozės įstatyme nurodyto „švaraus maisto“ taisyklių. Po Jėzaus prisikėlimo vykdydami jo Didįjį Paliepimą, apaštalai turės valgyti net su pagonimis. „Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami.“

Mokiniams sugrįžus ir su džiaugsmu kalbant, „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo,“ Jėzus patarė nesidžiaugti sėkme. „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ Mintys apie „sėkmę“ nuveda į išdidumą, kuris yra šėtono ginklas, galintis sugriauti jų tarnystę. Apaštalus jis moko: „Jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“ Tikrojoje Bažnyčioje nėra „sėkmės teologijos,“ bet yra tik „kryžiaus teologija,“ kuri aiškiausiu būdu atsispindi apaštalo Pauliaus žodžiuose: „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui.“

Mes esame tie „72 mokiniai.“ Dievas yra pašaukęs kiekvieną misijai pasaulyje ir bažnyčioje. Dievas mums davė įvairių talentų ir gebėjimų. „Esama skirtingų malonės dovanų.., skirtingų tarnysčių.., ir skirtingų darbų... Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.“ Jis primena, kad visi esame „Dievo bendradarbiai“ ir kiekvieną kviečia garsiai išpažinti Jėzų. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ Amen.