Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Niekas taip nesudomins pašnekesį kaip „dosni auka”. Kada kasininkas posėdyje praneša didelės sumos auką nuotaika kambaryje pasikeičia.
Dosni suma gali įtarti aukotojo motyvus. Aukotojo dovana gali būti sąlyginė, kuri dosnumu siekia įtakos. Bet dosni auka be jokių sąlygų gali tapti kontroversinė, kuri neišvengiamai iššaukia aukos skirstytųjų paslėptus motyvus.
Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas Jono Evangelijoje panašus į visus kitus patepimo pasakojimus evangelijose. Luko Evangelijoje pasakojimas iškelia patepėjos moralinį klausimą (Lk 7, 36-49). Tuo tarpu Morkus Evangelijoje primena skaitytojams, kad mes visuomet galime išreikšti vargšams geranoriškumą (Mk 17, 3-8). Tačiau šio sekmadienio pasakojimas skiriasi. Kada Marija patepa Jėzų brangiais tepalais, Judas atidengiamas. Jono Evangelija neišreiškia Judui jokio gailesčio, bet parodo jį esant veidmainiu ir vagiu, net prieš jam išduodant savo mokytoją.
Tad trumpai pamąstykime apie dosnios aukos požiūrius. Iš tikrųjų dovana gali įtarti aukotojo motyvus. Kiti nusiskųs kad dosnumas išmuša iš vagų pasitenkinimus. Dar kiti tvirtins, kad bet kokia dosnumo kritika yra geras būdas išvengti dosnumo galios. Daugelis mūsų turime pripažinti pinigų pagundą bei jėgą.
Kartą grupė kunigų diskutavo dosnumą. Vienas prelegentas kalbėjo apie tiesioginę auką Dievui ir klausytojai netrukus pradėjo žiovauti. Tada kalbėtojas iš piniginės išėmė šimtinę ir padegė ją peleninėje melsdamas, „Viešpatie, aš tau vienam aukoju šią dovaną”.
Staiga atmosfera tapo įaudrinta. Kunigai neramiai sėdėjo kėdėse matydami šimtinę tampant dūmais tarsi tai būtų kvepalai. Vienas iš jų prabilo, „Jeigu jis švaistosi pinigais, gal jis daugiau jų turi”. Staiga auditorijoje pasigirdo kvatojimas.
„Ar suprantate”, klausė kalbėtojas? „Aš aukoju Dievui, šie pinigai nebebus mums daugiau naudingi”. Tai buvo įtemptas momentas.
Neabejotinai, mūsų bažnytinėse bendruome- nėse išvystėme praktišką aukojimo būdą. Parapijiečiai gali paskirti savo aukas ypatingiems tikslams, pavyzdžiui jaunimo stovyklai. Stambūs aukotojai gali aukoti norėdami dovana padaryti poveikį, gauti dekoratyvinę lentelę su įrašyta pavarde, arba stambios sumos mokesčių nurašymo pažymėjimą. Parapijos gali skirti aukas ypatingiems tikslams. Tačiau tikra auka negali būti kontroliuojama.
Moteriškė, vardu Marija, tepė Jėzaus kojas brangiais kvepalais. Galime spėlioti kodėl ji taip pasielgė, ypatingai kada skaitome kad ji nušluostė kojas savo plaukais. Tikriausiai ji jautė dėkingumą, kad Jėzus prikėlė jos brolį Lozorių. Šis Lozoriaus prikėlimas tikriausiai iššauks sąmokslą prieš Jį (Jn 11, 45-53). Jeigu Jėzus tvirtina kad kvepalai Jo laidotuvių dienai, tada dovana yra šešias dienas per anksti, ir po jo prisikėlimo nebereikalinga.
Pastebėkime, kad Jėzus nenužemina Marijos dovanos laikinumą. Jis pareiškia kad dovana tinkama šiam momentui, ypatingai jo mirčiai artėjant. Jis mandagiai, su dėkingumu, priima dovaną.
Daug brangiai kainuojančių dovanų išgaruoja ore. Bažnyčios choras ruošiasi giedoti sudėtingą himną, ir po trijų minučių himnas dingsta. Mokytojas pasiruošią pamoką, ir dėsto ja mokiniams, ir po to baigiasi klasė. Liūdintieji dideliais gėlių bukietais pagerbia mirusius. Pasiturintys asmenys aukoja dideles sumas savo parapijoms. Kodėl elgiasi jie šitaip? Meilė turi savo priežastis.
Mąstyti apie stebuklo dosnumą, ruošia mus mąstyti apie Jėzų. Ištisai per visą Jono Evangeliją Jėzus apsčiai lamina visus. Kanoje Jėzus parūpino daugiau vyno negu svečiai galėjo išgerti. Penki tūkstančiai asmenų buvo pamaitinti prie Galilėjos ežero, ir pavalgius liko dvyliką gurbų likučių. Petras žuvavęs visą naktį nieko nepagavo, bet neatsižvelgiant į tai prisikėlęs Kristus įsako jam mesti tinklus į kitą laivo pusę, ir netrukus žvejys tinklu pagauna 153 dideles žuvis.
Mat Evangelistas Jonas tvirtina, kad Jėzus yra tas per kurį viskas padaryta. Kur Jis yra, ten perteklius. Kada Marija meilėje patepa Jo kojas, Jis įsako kritikams „palik ją ramybėje”. Dosnumas iššaukia dosnumą. Judas gali kritikuoti Marijos veiksmą, tačiau pasakojimas atidengia taip pat ir jo veidmainystę. Arba mes mylime dosniai, arba ne. Arba mes šelpiame vargšus arba slepiame visa tai ką galėtume pasidalinti.
Moderni religija, kaipo tokia, pabrėžia visa tai kas naudinga, praktiška ir apskaičiuota. Susirūpinimas ekonominių sunkumų metu iškyla tada, kada ištekliai sumenkėja. Tačiau tikėjimo gyvenime pastebime, kad širdies dosnumas sumažėja tada, kada finansinė padėtis tampa mūsų pirmuoju rūpesčiu. Ar turėtume gyventi išlaidų gyvenimą? Ne. Ar galime pateisinti Dievo dovanų švaistymą? Tikriausiai ne. Tačiau daug anksčiau negu galime išeikvoti dovaną, ją pirma turime gauti.
Mielos sesės ir mieli broliai: Jėzus yra Dievo dovana. Pagal Jono Evangeliją, Jėzus siunčiamas pasauliui, kuris Jo neprašė, vis dėlto Jis veikia vien tik pasaulio gerovei. Jis pastoviai – nuosekliai veikia savo požiūriu, visuomet apreikšdamas Dievo malonę bei tiesą. Lozorius buvo prikeltas iš mirusių Jėzaus tvarkaraščiu, ir ne jo seserų prašymu. Panašiai Jėzus atiduos savo gyvybę už savo žmones (Jn 10, 17-18), ne todėl kad Jis prašomas, bet todėl kad Jis nori save atiduoti.

Amen.