28 lapkričio, 2010

1 Advento sekmadienis

Biblijos tekstas: Mt 24, 36-44

"Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas... Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats" (Mt 24, 36-44)

 

Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Šiuo sekma- dieniu, šią pirmą Advento dieną pradedame ruoštis Jėzaus atėjimo šventei. Ruošdamiesi nesvarstome kiek dienų beliko apsipirkimui, neskubame tikrinti planuojamų pirkinių sąrašo, nežvelgiame į kalendorių ir neaiktelėjame, kad laikas taip greitai bėga. Šiuo metu turėtume giliai įtraukti oro ir atsipalaiduoti nuo visų žemiškų rūpesčių. Mat Adventas yra laikotarpis kada mums reikia patirti erdvės, ramybės ir laiko tėkmės jausmą.

 

Pažįstu asmenų, kurie iš anksto apsiperka Kalėdų šventmečiui dar prieš Advento laikotarpį, nes Advento metu nori skirti visą savo dėmesį šių švenčių dvasiniam atsigaivinimui. Nors daugumai iš mūsų jau per vėlu dar prieš Adventą tai padaryti, vis dėl to turime atrasti laiko ramiam apmąstymui, maldai ir Šv. Rašto skaitymui.

 

Pirmo Advento sekmadienį Mato Evangelija kalba apie antrą Jėzaus atėjimą. Ir ką apie visa tai kalba Jėzus? " ... tos dienos ir valandos niekas nežino

"(Mt 24, 36). Niekas daugiau apie ją nežino, išskyrus, kad ši diena ateis kada įvyks Dievo planų išsipildymas,( t.y. tikslo užbaigimas).

 

Pirmiausiai, turime atidžiai stebėti Dievo buvimą. Turime atkreipti dėmesį į Visagalį, nes labai lengva aprimti ir pasimesti kasdieninių smulkmenų aplinkoje. Gerai prisimenu savo kelionę traukiniu iš Toronto į Čikagą. Malonus vagono siūbavimas tiesiog migdė mane ir, pro vagono langą prabėgantys vaizdai sukėlė visokių svajonių. Bet mes skatinami nuo tų svajonių pabusti, apsidairyti ir pastebėti, kaip įvairiopai Dievas su mumis bendrauja šiuo metu. Atsimin- kime, Jėzus atėjo, Šventoji Dvasia visuomet yra su mumis. Mums nereikia laukti kokio nors tolimo atėjimo tolimoje ateityje, nes gyvename su Dievu šiuo metu, dabar.

 

Autorė Annie Dillard kalba apie atidų pasivaikščiojimą, kuriame "mano kairioji koja sako 'Šlovė' ir mano dešinioji 'Amen' ". Taip, vaikščiodami galime mokintis dvasinės disciplinos būdami bet kur, bet kada, - net ištisą dieną. Mums nebūtina atsisėsti, atsiklaupti, arba užmerkti akis, arba sustoti daryti ką darėme. Valgydami, suplaudami indus, arba dalyvaudami bet kokiame susirinkime, visuomet galime gyventi atidžiame bendravimo su Dievu sąmoningume.

 

Antraturime taip pat rasti laiko, kad galėtume atidžiai atkreipti dėmesį į Dievo buvimą su mumis, turime sukaupti savo mintis ir įsigilinti į Dievo valią mums ir mūsų pasauliui. Vadinasi, turime susikaupti ir atviromis ausimis klausytis ką Dievas sako mums. Turime budėti.

 

Trečiaturime dirbti. Jėzus taria: „du bus kartu lauke, du mals girnomis“. Mes dirbame ir budime, bet visuomet esame kuo nors kitu užsiėmę. Izaijo ramaus pasaulio vizija šaukia mus, nors nesitiki- me, kad visa tai pilnai išsipildys, kol Dievas to neįvykdys. Net ir krikščionių tarpe reikia įgyven- dinti labai trūkstamos taikos , nes tarpusavyje grumiamės ir skaldomės. Net ir mūsų tautoje, kurioje daug žmonių yra pasidalinę į skirtingas politines stovyklas, sunku ką nors teigiamo atlikti, bet reikia pasidarbuoti už taiką ir ramybę. Mūsų pasaulyje, įvairiausiose šalyse siekdami taikos, visuomet rasime daug darbo.

 

Laukiant Jėzaus atėjimo, kada esame kviečiami budėti, mums nepatartina ilsėtis ir stebėti laikrodį. Mes skatinami dirbti, ir skelbti Dievo Žodį pasidalijusiam ir skurstančiam pasauliui.

 

Pagaliaukada budime ir dirbame - mes viliamės. Budėjimas, Dievo buvimo sąmoningumas, suteikia mums stiprybės dirbti tą darbą, kuris veda mus į viltį. Be vilties, persidirbsime. Iš tikrųjų varginga ir sunku būti taikdariais neramiame pasaulyje. Tačiau beviltiškas blaškymasis gali atvesti mus į viltį ir užsitikrinimą, jei tikėsime, kad tik Dievas gali rasti teigiamą išeitį iš neramumų ir beviltiškumų.

 

Vaclovas Havelis, pirmasis Čekoslovakijos prezidentas, komunizmui griūvant, rašė apie viltį 1980-tuose metuose, kada jo tauta dar buvo komunizmo valdoma: "Arba mes turime vilties savyje arba ne, mat viltis yra sielos dimensija ... Viltis šia gilia ir galinga prasme yra ... sugebėji- mas dirbti siekiant ko nors gero,- ne todėl kad ši pastanga pasiseks ... kas svarbiausia, ši viltis duoda mums jėgos gyventi ir nuolatos bandyti ką nors naujo, net ir tose sąlygose, kurios atrodo beviltiškos kaip ir mūsų stovis čia ir dabar".

 

Havelio viltis tapo tikrovė, nors dalinai, panašiai kaip ir mūsų krikščioniška viltis taps tikrovė, kuri bus net pilnesnė ir galingesnė. Mūsų dienose, kada viltis atrodo tolima, kada žinios iš arti ir toli atrodo blogos, kada mūsų gyvenimas taip pat chaose kaip ir pasaulio, viltis vis tiek tikrovė. Dievo pažadas vis tiek užtikrina mums, kad visko nepraradome, kad ateis nauja diena, ir kad ne viskas glūdi ant mūsų suvargusių pečių. Dievas yra tas, kuris visa tai įsteigs, - toks Jo pažadas.

 

Šį Advento mėnesį, šiuo metu mes kviečiami budėti, džiaugtis Dievo pašvaistės buvimu, vengti žavėtis krautuvių spalvingomis dekoracijomis ir iškilti virš beprasmiai skubančios žmonių minios. Mes kviečiami budėti ir stebėti netik kaip individai, bet kartu kaip Dievo Bažnyčia šioje šventovėje, kurie kartu Dievą šloviname, kartu meldžiame ir džiaugiamės.

 

Šiuo metu mes kviečiami dirbti ir daryti viską ką galime dabar, kas veda į taiką ir ramybę. Turime daryti viską, kuo galėtume padėti alkstantiems ir vargdieniams, ar palengvinti koki nors kitą nepriteklių. Daryti ką nors daugiau, negu tik užpildyti tuščią vietą prie Kalėdų Eglutės.

 

Mielos sesės ir mieli broliai: Mes šaukiami turėti vilties dabar : palikti nuošaliai mūsų cinizmą ir nusivylimą, priimti viltingą pranašo Izaijo viziją, leisti šiai vizijai dabar paliesti mūsų gyvenimą, čia kur esame, šiame gruodžio mėnesyje. Šitaip elkimės jau dabar laukdami tos dienos, kurią tik vienas Dievas žino kuri ta diena bus ir kada ji taps tikrove visai žmonijai. Kada visa tai įvyks nežinome nei dienos, nei valandos, ir kada ši diena ateis, kasdienybė neteks prasmės ir "tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti" (Iz 2, 4b). Amen.