18 kovo, 2013

5 Gavėnios sekmadienis

Biblijos tekstas: Iz 43, 16-21; Fil 3, 4b-14; Jn 12, 1-8

"Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis, 5 aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų, įstatymo besilaikantis fariziejus, 6 uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą. 7 Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. 8 O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų 9 ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. 10 Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, 11 kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. 12 Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. 13 Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, 14 į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje" (Fil 3, 4b-14).

Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Prieš daugelį metų, kada buvau "Queensway" ligoninės kapelionas, Toronte, pavasario metu, ligoninė pravesdavo dešimties kilometrų lenktynių varžybas. Man esant sielovados departamento vedėju, daugelis ligoninės tarnautojų tikėjosi, kad aš taip pat dalyvausiu lenktynėse. Pistoleto šūviu prasidėjo lenktynės ir minia žmonių, iš pradžių lėtokai, pradėjo judėti į prieki. Jaučiausi tarsi būčiau erdvėje, stumiamas minios į priekį. Širdis pradėjo greičiau plakti ir kvėpavimas pagreitėjo. Pasiekęs pusiaukelę jaučiausi neblogai įėjęs į reikalingą ritmą. Visas kūnas pasiekė harmoniją, ir kojų žingsniavimas iššaukė euforiją, kuri atrodė tęsis visą laiką. Tačiau staiga, be jokio įspėjimo neapsakomas nuovargis palietė kiekvieną mano kūno ląstelę. Norėjau sustoti, nes kiekvienas akmenėlis ant kelio vargino kojas. Nekantriai laukiau pasiekti dešimties kilometrų tikslą.

Tokie yra ilgos distancijos bėgiko vargai. Gal tai gyvenimas kurio dauguma mūsų ir nepatirs, tačiau bėgiko patirtis yra mums artimesnė negu manome. Mat kai kurie žvelgia į gyvenimą kaip į lenktynių varžybas. Pradedame iš lėto, lėtai slenkame į priekį. Po kurio laikotarpio gyvenimas pagreitėja ir mes pradedame šlubuoti, jausminiai ir fiziniai bet vis dar siekdami galutinio tikslo. Bėgdami šiose lenktynėse patiriame kalno viršūnes ir slėnius. Kartais mes atsimušame į kliūtis, tarytum į sienas ir parpuolame. Bėgame su pakelta nuotaika, o kartais bėgame ir skausme. Nesvarbu kur ir kaip bėgame, anksčiau arba vėliau mąstome apie mūsų visų pastangų tikslą ir prasmę. Norime ištirti gilius mūsų gyvenimo klausimus, klausiame Dievo ar Jis turi kiek nors bendro su mūsų bėgimu. Norime sužinoti bėgimo prasmę. Ką mūsų bėgimas, mūsų lakstymas pagaliau atsiekia?

Apaštalas Paulius, rašydamas šį laišką Filipiečiams, klausė panašius klausimus. Jis taip pat klausė savęs apie prasmę visa to, ką jis atsiekė. Jis, kaip fariziejus mąstė apie savo gyvenimą. Viską ištyręs, jis permatė bergždumą savo buvusio ankstyvesnio gyvenimo. Jis permatė, kad įstatymo žinojimas neužtikrino jam Dievo buvimo su juo. Aštuntą dieną po gimimo, jis buvo apipjaustytas, Izraelio tautos narys ir Benjamino giminės. Jis persekiojo Bažnyčią, bet remiantis įstatymo standartais, jis nesijautė esąs kaltas. Tačiau visa tai jam nieko nepadėjo, nes apaštalas Paulius vis dar netikėjo kad Dievas jau buvo su juo. Jis taip pat nepatyrė Dievo malonės vizijos.

Pagaliau Jėzuje Kristuje prasmė pasiekė Paulių. Aštuntame skirsnelyje jis rašo, "Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginant su Kristaus Jėzaus mano Viešpaties, pažinimo didybe". Šis žinojimas įgalino Paulių bėgti. Ir bėgdamas jis žinojo kad lenktynių užbaiga nepriklausė nuo jo. Vienintelė jo atsakomybė buvo bėgti toliau. Bėgti toliau. Juodėti toliau. Tarnauti toliau. Vadinasi, "Jis jau yra Kristaus Jėzaus pagautas"( 12 sk). Apaštalo Pauliaus nauja tapatybė padėjo jam permatyti, kad kada lenktynės pasibaigs, priekyje bus niekas kitas kaip tas pats Jėzus. Tas pats Jėzus paskatino Paulių laiško pradžioje pareikšti, "Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tik laimėjimas"(Fil 1, 21)

Keliaujant gyvenimo keliu, Jėzus tapo Pauliaus tikėjimo tikslas. Paulius neabejojo kokia pasekmė seks jo kelionę, nes dangiškas laimikis nepriklausė nuo jo. Laimikis bus jam kaip suteikta dovana, nes Kryžiuje Jėzus jį pasisavino.

Bėgant gyvenimo lenktynėse, savaime aišku kad iškils klausimų. Netikėtumai ir audros, kurias susitinkame pakelyje iššauks klausimų ir abejonių. Iš tikrųjų, patiriame momentų kada atrodo juk bėgame vieni, be jokios paramos nuo nė vieno, - net be Dievo. Tačiau tas pats Kristus, kuris pasisavino Paulių taip pat pasisavino ir pavadinio mus vardais. Iš tikrųjų nežinome kas laukia mūsų ateityje, bet mes žinome kad Jėzus laiko mus savo glėbyje kada žengiame į ateitį. Sustiprintiems tikėjime Jėzaus buvimu ir prisikėlimu, mums nebereikia žvelgti atgal į savo praeitį ir ten pasilikti. Mes galime toliau žengti gyvenimo keliu. Net siekdami amžino gyvenimo tikslo, žinome, kad laimikis jau laimėtas ir mums yra suteikta Dievo malonės dovana.

Broliai ir sesės: Mes suvokiame, kad mūsų gyvenimas nėra lenktynės kurias turime ištverti; visa tai yra įvykiai kuriuos turime švęsti. Tad švenčių nuotaikoje žengiame pirmyn. Mes energingai žengiame pirmyn, tarnauti, garbinti ir skelbti juk esame Kristaus. Mes ir toliau būsime ištikimi Jėzuje Kristuje, mūsų dangiško Dievo šaukimui. Tad, Kristuje, su viltim į ateitį. Amen.