2013-03-29

Didysis Penktadienis

Passage: Jn 18, 1 - 19, 42

Mielos sesės ir mieli broliai Kristuje: Nevienas iš mūsų esame sėdėję prie savo mirštančio mylimo asmens lovos. Nevienas patyrėme sielvartą ir pažįstame liūdesį. Didžiojo Penktadienio Evangelija kviečia mus budėti prie mirštančiojo Jėzaus Kryžiaus, kentėti su Juo, ir stebėti Jį iškvėpiant paskutinį atodūsį. Tai proga ir mums, pasidalinti patirtimi bei pastiprinti vienas kitą.

Daugelio metų bėgyje, lankant liūdesio namus, girdėjau mirusiojo mylimąją tariant, "Buvau virtuvėje ir išgirdau keistą garsą šeimos kambaryje, o įėjus pamačiau savo vyrą susmukusi kėdėje". Ir netrukus ji vėl kartojo, "Buvau virtuvėje ir išgirdau keistą garsą..."

Metams slenkant patyriau, kad tai yra dažnai pasitaikantis reiškinys: žmonės kartoja mirties detales, ne vien tik tam kad atsimintų kaip tai iš tikrųjų buvo, bet įsitikinti kad viską ką galėjo daryti, - padarė. Panašiai ir mes, tikintieji, pakartojame Jėzaus mirties detales, norėdami suprasti netik kaip Jėzaus mirtis įvyko, bet taip pat matyti save Golgotos kelyje ir permatyti savo kaltes.

Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip pasielgė Judas? Ar ir mes nebūtume išdavę Jėzų? Nebent būtume įsitikinę, kad Jis yra tas Mesijas kurio laukėme ir kuris ves tautą į laisvę nuo Ciesoriaus. Gal kada ir mes, savo nekantrumu, esame ką nors panašiai paskatinę daryti? Ar nesiranda ir mumyse Judo ypatybių?

Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip Apaštalas Petras pasielgė? Ar ir mes būtume pasižadėję sekti Jėzų iki kapo, o vėliau išsižadėję Jo, kada paika mergelė jį užklausė? Kas gali žinoti kaip būtume iš tikrųjų pasielgę panašiose aplinkybėse? Kas gali žinoti kaip stipri yra mūsų gyvybės išlaikymo įgimta nuojauta? Įsijauskime į Petro padėti, kuris nesuprasdama Kristaus misijos šioje žemėje, norėjo būti Kristaus gynėjas,- "kuris išsitraukė kalaviją ir smogė vyriausio kunigo tarnui"... . Įsijauskime į Petro padėti, kuris išvis drįso įžengti į šaltą kunigo kiemą.

Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip Kajafas? Argi ir mes nebūtume tvirtinę, "Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą"? Argi mūsų sprendimai niekuomet neatsispindėjo siekiant tik asmeninės ar politinės naudos? Argi ir mes, patekę į sunkią padėtį, nepasirinkome mažesnę iš dviejų blogybių? Argi blogybė jau ne blogybė, jeigu yra mažesnė iš dviejų blogybių?

Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip Pilotas? Jis bėgiojo pirmyn ir atgal tarp Jėzaus ir Jo kaltintojų, tikėdamas rasti lengvą išeitį? Kiek kartų dvejojome, nors ir žinojome ką daryti bet nieko nedarėme, nes teisingas atsakymas buvo nei lengvas nei populiarus? Kiek kartų rinkomės kitų žmonių kišamą populiarią išeitį ar viešai žinomą nuomonę, vietoj kad patys darytume savo sprendimą? Iš tikrųjų šiame pasakojime galime įsijausti į Piloto padėtį. Jis norėjo išgelbėti Jėzaus gyvybę, tačiau tik nusiplovė rankas, nes patys Jėzaus tautos žmonės tarė sprendžiamą žodį?

Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip anie vyresnieji kunigai? Ar nebūtume šaukę, -Nukryžiuokite Jį! Nukryžiuokite Jį! - ir paskui dar tvirtinę, "Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių" (Jn 19, 15)? Kitaip išsireiškus, ar niekuomet nesame buvę piktosios gaujos dalyviai? Ar niekuomet nesame reikalavę autoritetingo asmens nuvertimo? Ar niekuomet nepageidavome kad asmuo, kuris apsunkiną mūsų gyvenimą dingtų mums iš akių? Argi niekuomet nebandėme, kokiu nors būdu pagreitinti tą dingimą?

Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip anie kareiviai? Ar būtume? Ar nebūtume nuplakę Jėzų, apsiautę Jį purpurine skraiste, ir ar nebūtume Jam užspaudę erškėčių vainiką ant galvos? Ar nei vienas iš mūsų nebūtume prikalę Jį prie kryžiaus, metę burtą už Jo tuniką, pradūrę Jo šoną? Pagaliau, geri kariai privalo daryti tai, kas jiems įsakyta.

Kartais ir nekalti žmonės miršta. Ir visa tai vadiname "šalutinės pasekmės". Ar nei vienas iš mūsų nebūtume pasielgę kaip Marija. Ar nebūtume stovėję prie kryžiaus matydami senkančią savo sūnaus gyvybę? Ar nebūtume rizikavę savo gyvybės, kaip anas mylimasis Jėzaus mokinys rizikavo, stovėdamas šalia Marijos? O gal ir būtume, kaip kad kurie iš mūsų budėjome, kada mūsų mylimieji iškvėpė paskutinį savo atodūsį, nežiūrint kad ir kaip skaudu tai buvo. Kai kurie iš mūsų budėjome prie lovos, be miego, pavargę ir vidiniai išsekę. Nesunku įsivaizduoti mirštantį tariant savo sūnui arba dukrai, "Prižiūrėk Mamą"!

Esu daug kartų budėjęs prie mirštančiojo lovos, esu sėdėjęs ligoninės laukiamajame kambaryje ir su šeima gėręs karčią kavą. Visuomet stengiausi budėti kartu su savo parapijiečiais arba kaip ligoninės sielovados kapelionas, kartu su kitais liūdinčiaisiais. Teko budėti ir prie savo šeimos nario, kada asmuo, kurį mylėjau, artėjo prie mirties. Nelengva, bet visiškai suprantama. Apsikabiname, glostome vienas kitą, nušluostome vienas kitam ašaras, dalinamės prisiminimais, o galiausiai ir atsisveikiname.

Mieli broliai ir mielos sesės: Gal šitokiu panašiu būdu turime įeiti ir į Didžiojo Penktadienio dramą, gal čia ir turime užimti savo poziciją: neišduoti Jėzaus, neišsižadėti Jo, neteisti Jo, neatmesti Jo, nesityčioti iš Jo, nekeiksnoti Jo, neplakti Jo, nežudyti Jo, bet stovėti prie Kryžiaus kartu su tais kurie Jį mylėjo, apglėbti, paguosti ir sustiprinti vienas kitą, - todėl kai kada jau vėliau, būsime paklausti ką darėme, - galėsime tarti, "Stovėjome prie kryžiaus ... ." Amen.