Velykų rytą sutraukęs mirties pančius Kristus prisikėlė iš numirusių. Tą rytą, kartu su tekančia saule, žmonijai vėl nušvito „tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų“ - Dievo Sūnus Jėzus Kristus grąžino žmogaus kūnui nemarumą ir amžinąjį gyvenimą. Teapdovanoja Dievas visus tikinčiuosius per žodį ir sakramentus dangiškais palaiminimais, kuriuos savo mirties ir prisikėlimo pergale užtarnavo mūsų Atpirkėjas ir Išganytojas.

Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys prasideda Didįjį Penktadienį. Tą dieną jis užbaigė visa, dėl ko atėjo į žemę - mokymu ir gyvenimu atskleidė neregimą dangiškojo Tėvo veidą ir mirė ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes. „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Didįjį Penktadienį Dievo ir Marijos Sūnus mirė. Jis buvo paguldytas į kapą. Įvykdęs dangiško Tėvo valią ir visą meilės darbą jo kūnas, kaip kviečio grūdas, atgulė šabo poilsiui. Žemiškomis akimis žvelgiant tuo, atrodo, ir pasibaigė Jėzaus gyvenimas.

Nors Jėzus buvo ne kartą minėjęs, kad trečią dieną prisikels, ne apaštalai, o žydų vyresnieji rimčiau pažvelgė į jo žodžius. Pastarieji nuėję pas Poncijų Pilotą kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar tebegyvendamas, yra pasakęs: ‚Po trijų dienų aš prisikelsiu.‘“ Jie paprašė sargybos bijodami, kad jo mokiniai neišvogtų jo kūno ir nepasakytų, jog jis prisikėlė iš numirusių. „Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ Tačiau apaštalai nė minties apie tai neturėjo. Jie visiškai nepaisė Kristaus žodžių apie būsimą prisikėlimą. Evangelistas Jonas vėliau paaiškins: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.“

Tačiau dvasinėje plotmėje niekas nesibaigė. Mirtis nereiškia egzistencijos pabaigos – ji liečia tik kūną, tačiau siela išlieka gyva. Kristus buvo daugiau nei žmogus, nes jis Dievas ir žmogus viename asmenyje. Mirties valandą jis atgavo savo išaukštintą būseną, kurios išsižadėjo priėmęs žmogaus kūną. Dievo ir Marijos Sūnus dabar šventė pergalę prieš nuodėmę ir žmogaus gundytoją - puolusį grožio angelą šėtoną. Šioje išaukštintoje būsenoje jis nužengė į pragarą ir, kaip mirusiųjų bei gyvųjų Viešpats, pergalingai pasirodė blogio angelams ir Dievo išsižadėjusiems pasmerktiesiems. Šioje šlovės būsenoje jis aplankė ir visus įtikėjusius, dabar jau Abraomo prieglobstyje esančius Senojo Testamento žmones, pranešdamas apie jiems užtarnautą išganymą.

Šabui pasibaigus aušo trečioji diena. Anksti ryte moterys skubėjo aplankyti jo kapą. Jos ėjo pasitikti ne prisikeliantį Viešpatį, bet, pagal to meto tradiciją, patepti Jėzaus kūną kvepalais. Tuo metu saulei kylant virš horizonto Dievo ir Marijos Sūnus grįžo į mirusį kūną. Tris dienas kape ilsėjęsis jo kūnas atgijo – jo gyslomis ėmė tekėti kraujas, jis vėl ėmė kvėpuoti, atmerkė akis ir jo kūnas pabudo iš mirties. Mes nežinome kaip tiksliai tai įvyko, nes tai - dieviškas slėpinys. Evangelistas Matas prisikėlimo įvykį perteikia per jį lydėjusius išorinius ženklus: „Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo... Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.“ Angelas kreipėsi į moteris: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė.“

Šiais angelo žodžiais prasideda žemiškoji Kristaus prisikėlimo istorija. Jis paliepė moterims pranešti apie tai apaštalams.

O kaip šį liudijimą priėmė vienuolika? Bene aiškiausiai tai apibūdina evangelistas Lukas: „Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos...“ Evangelistas Markus panašiai sako: „Tie, išgirdę, kas jis gyvas..., netikėjo.“ Jie nebuvo lengvatikiai. Vis dėlto Petras ir Jonas nuskubėjo prie kapo. Ten jie išvydo tai, ką pranešė moterys. Įžengę į kapo rūsį jie rado drobules, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas.

Prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasirodė moterims. Evangelistai praneša, kad Jėzus pirma pasirodė Marijai Magdalenai, kuri pasiliko prie kapo, o vėliau nuo kapo bėgančioms likusioms moterims. Po to jis pasirodė dviem jo mokiniams, kurie keliavo į Emaus miestelį. Jie jo nepažino ir paklausti apie ką kalbasi, atsakė: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jie papasakojo apie Jėzaus mirtį ir moterų liudijimą, kuris, kaip jie išsireiškė, juos sutrikdė, nes jos skelbė Jėzų esantį gyvą. Tik valgant vakarienę, kai jis „paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems“, jų akys atsivėrė, bet Jėzus pranyko jiems iš akių. Jie sugrįžo į Jeruzalę ir papasakojo tai apaštalams.

Pastarieji vis dar buvo pilni dvejonių. Jie slėpėsi namo antro aukšto kambaryje. Tos dienos vakare praėjęs per užrakintas duris juos aplankė Jėzus, pasveikindamas: „Ramybė jums?“ Evangelistas Lukas rašo: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.“ Jie aprimo tik tuomet, kai Jėzus jiems paaiškino, jog jis tas pats jų mokytojas, kuris Didįjį Penktadienį buvo nukryžiuotas. „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“

Ką Kristaus prisikėlimas reiškia mums asmeniškai?

Viešpaties prisikėlimo pergalė pirmiausia nukreipia mūsų žvilgsnius į gyvenimą po mirties. Ji rodo, jog gyvenimas po mirties nėra abstraktus sielos egzistavimas, ar kokia tai reinkarnacija, kaip sako žmogaus prigimtį nuvertinę induistai, bet kad Kristus ir mus prikels bei mums suteiks naują, nemirtingą, nesenstantį ir negendantį kūną.

Šią būsimą mūsų prisikėlimo pergalę nurodo šventasis Krikštas. Krikšte mes buvome suvienyti su Kristaus mirtimi bei prisikėlimu, atgimėme iš naujo, gavome nuodėmių atleidimą ir amžinojo gyvenimo pažadą. Apaštalas Povilas sako: „krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Šios Velykos, kartu su Krikšte mums suteikta Dievo malone, ragina mus keltis naujam gyvenimui.

Kristaus prisikėlimas reiškia atstatytos tobulos žmogaus prigimties priėmimą į Šventąją Trejybę. Dievas Sūnus neišsižadėjo žmogaus kūno, bet sutiko likti viskuo panašus į mus ir atnaujintu kūnu sugrįžo pas dangiškąjį Tėvą bei Šventąją Dvasią. Po prisikėlimo ne tik dieviškai, bet ir žmogiškai jo prigimčiai yra priskirtini žodžiai: „Man duota visa galia danguje ir žemėje“ ir liudijimas: „Aš buvau miręs ir štai esu gyvas ir turiu mirties bei mirusiųjų pasaulio raktus“. Prisikėlęs kūne jis yra tobulas tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, kuris mus atpirko ir guodžia. Apaštalas Jonas sako: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes.“ Jėzus yra ir tarpininkas mūsų maldose. Jono evangelijoje jis primena: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Todėl visas maldas mes baigiame žodžiais: „... per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“.

Būdamas tobulas tarpininkas jis ir toliau pažadėjo mus aplankyti žemėje ne tik dvasiškai, bet visa Dievo ir Žmogaus esybe. Šiam tikslui jis įsteigė Altoriaus Sakramentą, kuriame jis pažadėjo pas mus ateiti asmeniškai ir toliau perduoti malonę, atleidimą ir išganymą. Nenusiminkime, kaip tos Kristaus kūno neradusios moterys, nes Viešpats tikru savo kūnu ir krauju toliau pasilieka tarp savo žmonių ant altoriaus pašventintoje duonoje ir taurėje. Čia Dievo Sūnus mus aplanko artimiausiu būdu ir jau dabar savo dieviškos ir žmogiškos prigimties prisilietimu perduoda visa, kas reikalinga amžinam gyvenimui.

Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas. „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, teigia apaštalas Povilas. Pateikęs liudininkų gausybę ir paminėjęs faktą, jog prisikėlęs Kristus kartą „pasirodė daugiau nei penkiems šimtams brolių iš karto“, jis atsako: „Kristus iš tikrųjų prisikėlė iš numirusiųjų.“ Jo prisikėlimas reiškia mūsų būsimą prisikėlimą ir sugrąžintą amžiną gyvenimą. „Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“.

Velykų žinia yra paguoda visiems krikštytiems ir į Dievą tikintiems žmonėms ypač mirties valandą. Mes, kurie juo tikime ir per žodį bei sakramentus priimame jo malonės dovanas, po mirties pasiliksime jo malonėje iki tos dienos, kol galutinai bus sunaikinta mirtis. Tuomet Kristus mus prikels tobulame mūsų pačių kūne ir pakvies gyventi jo artumoje. Taip mes, kartu su Kristumi ir iki mirties tikėjime išlikusiais mūsų artimaisiais, švęsime amžinojo gyvenimo pergalę. Amen.