1 balandžio, 2012

Verbų sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Fil 2, 5-11

Verbų arba Palmių sekmadienis yra pripildytas pakilios nuotaikos. Gausiai susirinkusi į šventes minia sutiko Jėzų kaip karalių, klodama savo rūbus jam po kojomis ir džiaugsmingai mojuodama palmių šakomis. „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, Izraelio Karaliui!“ Tačiau iš tikrųjų šiuo sekmadieniu prasideda didžioji Kristaus kentėjimo savaitė, nes Kristus įžengė į Jeruzalę žinodamas, kad Didįjį Penktadienį mirs ant kryžiaus.

„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, moko mus apaštalas Povilas. O koks gi buvo Jėzaus apsisprendimas ar nusistatymas?

Jėzus įžengė į Jeruzalę ieškodamas ne garbės, bet vedamas pasiaukojimo Dievo garbei ir žmogaus išganymui. Jis ryžtingai įžengė į šventąjį miestą, nors dar prieš tai mokiniams pranešė, kad ten „turės daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, bus nužudytas ir trečią dieną prisikels“. Jis sutiko eiti tuo keliu, nors apaštalams palyginimu pasakė, kas jis bus tas vynuogyno savininko sūnus, kurį piktieji nuomininkai nužudys ir išmes už vynuogyno – jis mirs ant kryžiaus už Jeruzalės esančiame Golgotos kalne. Jis tai darys ne vardan savęs, bet vardan kitų – vardan tavęs.

Čia pasireiškia dar viena Jėzaus nusistatymo išraiška – meilė žmogui. Pats Jėzus apie tai sako Jono evangelijoje: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Todėl apmąstydami, ką reiškia būti Jėzaus minties, šalia jo pasiaukojimo ir tarnavimo Dievo garbei mes regime jo meilę. Mylėti Dievą ir artimą – reiškia būti tokio nusistatymo kaip Jėzus. Apaštalas Povilas todėl mums pataria: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“, o Viešpats prieš savo mirtį mums duoda meilės įsakymą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“.

Kita Jėzaus nusistatymo išraiška yra nuolankumas. Visa, ką mes priskiriame Dievui – garbė, galia, didybė, šlovė – buvo jo Sūnuje. Nepaisant viso to, kalbant apaštalo žodžiais, „jis apiplėšė pats save“. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“. Iš tiesų, apreiškimo Marijai dieną Dievas per Šventąją Dvasią priėmė žmogaus kūną ir Kalėdų naktį gimė žmogumi. Dievas gimė žmogumi, tačiau nors Jėzuje Dievas ir žmogus buvo viename asmenyje, jis „nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu“.

Jėzus paliko nuošalyje savo galią ir šlovę, ir priėmė tarno pavidalą. Tam turėjo būti priežastis. Dievas tapo žmogumi iš meilės žmogui, jis apiplėšė pats save, kad išvaduotų mus iš nuodėmės, mirties, šėtono pinklių ir amžino pasmerkimo.

Dievas pradžioje sukūrė žmogų tobulą ir be nuodėmės. Žmogus gyveno Dievo artumoje, galėjo su juo bendrauti, kaip angelai žvelgti jam į veidą. Tačiau Adomas nepakluso Dievo valiai, peržengė jo įsakymą nevalgyti uždrausto vaisiaus. Į jo kūną įsiskverbė nuodėmė ir jis tapo mirtingas. „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“. Tokie esame ir mes Adomo ir Ievos vaikai. Mes gimstame su įgimtąja nuodėme – nuodėmė yra mūsų kūno gelmėse. Ji yra visų mūsų nuodėmių priežastis ir ji pasireiškia įvairiomis formomis – kai mes ieškome kitų dievų, kai Dievo vardu keikiamės, kai nešvenčiame šventos dienos ir kai darome blogį artimui – kai peržengiame likusius septynis įsakymus. Tačiau pati didžiausia įgimtosios nuodėmės išraiška yra netikėjimas. Žmogui nustojus tikėti į Dievą tampa uždaras kelias į Viešpaties malonę. Jis pats tuomet paniekina sakramentus ir Dievo žodį, ir tampa amžiams pasmerktas.

Dievo Sūnus pasižemino ir priėmė tarno pavidalą vardan mūsų. Jis išsižadėjo savo dieviškos garbės ir tapo viskuo panašus į žmones. Jis tam pasiryžo, kad išgelbėti žmogų amžinam gyvenimui. Per Šventąją Dvasią priėmęs kūną mergelėje Marijoje Kristus buvo šventas, neturintis nuodėmės savyje. Kaip mes jis buvo tikras žmogus, tačiau be nuodėmės. Būdamas žmogumi jis patyrė tai ką pergyvena kiekvienas iš mūsų – džiaugsmą, liūdesį, šio gyvenimo sunkumus ir skausmą. Kaip kiekvienas žmogus jis buvo gundytas – šėtonas darė visas pastangas, kad Jėzus sukluptų kaip pirmasis žmogus. Tačiau šėtono pinklės ir apgaulės nuėjo veltui. Jėzus išliko šventas, todėl galėjo išvaduoti žmogų nuo pasmerkimo ir grąžinti jam amžinąjį gyvenimą. Šiam tikslui jis turėjo tapti Dievo Avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmes.

Apie tai liudija apaštalas Paulius laiške filipiečiams sakydamas, kad Jėzus, būdamas Dievas ir žmogus, ne tik nelaikė savęs lygiu Dievui, bet „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“.

Su tokiu nusistatymu Jėzus įžengė į Jeruzalę. Jis žinojo, kad Didįjį Penktadienį jis bus pasmerktas. Jis taps auka, kuri sutaikys žmogų su Dievu. Savo šventame kūne jis užneš ant kryžiaus viso pasaulio nuodėmes. Kristus į save priims visų nuodėmes ir Dievo akyse pats taps nuodėme. Apaštalas Paulius liudija: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis (Dievas) dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“. Apaštalas toliau sako, kad vardan mūsų Kristus ne tik bus visų atstumtas, bet ir prakeiktas. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“. Ant kryžiaus Kristus ištars žodžius: „Dieve, Dieve, kodėl tu mane apleidai“, nes nešdamas pasaulio nuodėmes jis tikrai taps prakeiktu ir visų apleistu, netgi Dievo Tėvo.

Tik pažvelgę į kryžių mes galime suprasti Kristaus nusistatymą. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, apiplėšė pats save, .... jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“.

Kristus išlaikė visas pagundas ir net paskutinę, kuomet šėtonas jam kalbėjo nusikaltėlio iš kairės žodžiais: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Jėzus atsisakė tai daryti. Dievas ir žmogus mirė! Jis mirė ant kryžiaus prakeiktojo mirtimi, tuo įvykdydamas tikslą, vardan kurio priėmė žmogaus kūną. Išsipildė visa, kas pranašų buvo pasakyta apie žmogaus Sūnų. Tačiau turėjo išsipildyti paskutinė pranašystės dalis – prisikėlimas. Prieš įžengdamas į Dievo miestą Jėzus pasakė mokiniams: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“.

Apie tokį Kristaus nusistatymą kalba apaštalas Povilas. Jis taip pat nurodo į būsimą Kristaus pergalę ir išaukštinimą. „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“

Savo mirtimi ant kryžiaus Dievo Sūnus tau užtarnavo išganymą. Dėka jo mirties tu esi sutaikomas su Dievu ir tau atleidžiamos nuodėmės. Šias malonės dovanas Dievas dovanoja kiekvienam tikinčiajam. Vardan tavęs užtarnautą išganymą jis perdavė tau Krikšte, kuomet tu buvai suvienytas su jo mirtimi ir prisikėlimu, kuomet tu kartu su Kristumi mirei nuodėmei ir prisikėlei naujam gyvenimui. Vis dėlto dėl įgimtosios nuodėmės mumyse toliau vyksta dvasinė kova, kova su piktomis mintimis ir geiduliais, šėtono gundymais, raginančiais peržengti Dievo įsakymus. Kiekvienas žmogus ir po Krikšto nusideda mintimis, žodžiais ir darbais, tai yra sutepa baltus krikšto rūbus. Todėl Dievas žemėje suteikė savo Bažnyčiai raktų galią - atleisti atgailaujantiems nuodėmes ir neatgailaujančių nuodėmes sulaikyti, kol tie jų neapgailės. Jėzus taip pat paliko save Altoriaus Sakramente, kuriame jis aplanko tave asmeniškai. Čia mes priimame jo tikrą kūną ir kraują, čia mes susivienijame su tuo, kuris už mus numirė. Čia Kristus nuima nuo mūsų pasmerkimą ir padovanoja tau bei man užtarnautą ant kryžiaus išganymą. Prie altoriaus mes priklaupiame susitikimui su Išganytoju ir Dievo Tėvo šlovei išpažįstame: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“

„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, ragina mus apaštalas Povilas. Mes negalime nešti Kristaus kryžiaus, nes jis mums per sunkus. Mes esame nuodėmingi ir paprasti mirtingieji, tačiau mes galime juo sekti. Šis mūsų nusistatymas tepasireiškia tarnavimu Dievui, pasiaukojimu jo garbei, meile Dievui bei artimui ir nuolankume. Tokio pasiryžimo vedamas Jėzus įžengė į Jeruzalę. Amen.