„Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” - tokį klausimą mirties artumoje vienas kitam uždavė apaštalai. Šį klausimą kelia ne tik Trijų Karalių laikotarpio evangelijos. Dar iki Jėzaus įsikūnijimo angelo to paklausė mergelė Marija. Angelas jai atsakė: „Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ Jis bus Dievas ir žmogus viename asmenyje.

Girdėtoji evangelija aprašo įvykį Genezareto ežere. Kaip visada pas jį veržėsi žmonės klausytis Dievo Žodžio, ir ligoniai, maldaudami jo išgydymo dovanos. Vakarui atėjus Jėzus paprašė mokinių irtis į kitą ežero krantą. Genezareto ežeras garsėjo staiga užklumpančiomis audromis. Taip atsitiko ir šį kartą. Evangelistas rašo: „Pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė.“ Apaštalai Simonas Petras, Jonas ir Andriejus patyrę buvo žvejai, todėl jų išgąstis liudija apie jiems grėsusį didžiulį pavojų. Tuo tarpu Jėzus ramiai miegojo valties gale.

Apaštalai, atrodo, išbandė visas galimybes, tačiau jų pastangos prieš audrą buvo menkos. Bangos veržėsi į valtį ir ją jau sėmė. Galiausiai mokiniai atsigręžė į valties gale miegantį Jėzų. Evangelistas Markus rašo: „Mokiniai pažadino jį, šaukdami: ‚Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?‘ Pabudęs Jėzus padarė tai, ko jie nesitikėjo. „Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: ‚Nutilk, nurimk!‘ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.“

Sudrausdamas vėją ir audrą Jėzus parodė, kad jis yra daugiau nei žmogus. Apaštalai iki šiol matė tik kai kuriuos Jėzaus dieviškumo ženklus ir juos regėdami stebėjosi, tačiau tik pergyvenę mirties pavojų ir išvydę staigų audros pasitraukimą jie nustebę vienas kito klausinėjo: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” Audros sutramdymas buvo lemtingas įvykis jų gyvenime. Jei ne Jėzus valtyje, audra ir vanduo juos tikriausia būtų pasiglemžę.

Kiekvienas žmogus kartais atsiduria visiškai šalia mirties. Nė vienas nežinome, kokie pavojai laukia mūsų kelyje. Mirusieji staigia mirtimi rytą palikę namus nieku gyvu nebūtų patikėję, jog vakare jie gulės mirties patale. Natūralu, kad mirties pavojuje atsidūręs žmogus, kaip ir apaštalai, kelia klausimą: „Viešpatie, nejaugi tau nerūpi, kad mes žūvame?“

Ši evangelija liudija, kad Viešpačiui tikrai mes rūpime. Jeigu mes jam nerūpėtume, Dievas nebūtų atėjęs į šį pasaulį. Kristus, Dievo Sūnus, priėmė kūną tam, kad mumis pasirūpintų. Kadangi gyvenimas nesibaigia mirtimi, Jėzus pirmiausia pasirūpino mūsų amžinuoju išganymu. Savo nuodėmėmis žmogus pelnė amžiną pasmerkimą, tačiau Jėzus sutiko ant savęs prisiimti mūsų nuodėmes, mirtį ir pasmerkimą ir, nors išliko šventas, sutiko mūsų vietoje mirti gėdinga kryžiaus mirtimi, kad savo krauju užtarnautų nuodėmių atleidimą, ir tokiu būdu išganytų mus amžinam gyvenimui. Tad Dievo Sūnui rūpėjo, kad mes žūvame. Tik vardan mūsų išgelbėjimo jis sutiko priimti kūną per mergelę Mariją ir tapti žmogumi, „kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje.“

Vanduo, kuris sėmė apaštalų valtį, simbolizuoja svarbius žmonijos išganymo įvykius. Dievas savo teisingu nuosprendžiu tvanu nubaudė netikintį pasaulį, tačiau jis savo didinga malone išgelbėjo ištikimąjį Nojų ir jo šeimą. Dievas Raudonojoje jūroje nuskandino žiaurųjį faraoną su visa jo kariuomene, o ištikimuosius Izraelio žmones išvedė sausomis kojomis. Dievas vandenį paskyrė būti priemone, per kurią jis perduoda mums malonę ir išganymą. Kristus įsteigė šventąjį Krikštą, kuriame mes buvome suvienyti su jo mirtimi ir prisikėlimu, kuriame Kristus atleido mūsų nuodėmes bei atgimdė iš naujo. „Iš tiesų sakau jums, kad neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ Krikšte Kristus mums, atgimusiems per vandenį ir Šventąją Dvasią, atveria Dangaus Karalystės vartus. Vanduo būtinas ne tik mūsų žemiškai gyvybei palaikyti, bet Dievas jį paskyrė būti žemiška priemone, per kurią jis mums dovanoja savo malonę bei išganymą, jei mes išliksime tikintys iki mirties.

Tad mes tikrai rūpime Dievui tiek kol gyvename šiame pasaulyje, tiek mūsų mirties valandą. “Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” – taip į apaštalų klausimą atsakė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Šie žodžiai yra paguodos žodžiai ir mums. Kai mes esame bailūs ir kai mums stinga tikėjimo, pažvelkime į Kristaus kryžių, kuris yra aiškiausias atsakas į klausimą: “Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?”

Laivas tapo bažnyčios simboliu, nes tame laive plaukė Pirmoji Bažnyčia – apaštalai ir bažnyčios Galva – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Ir mes per Krikštą buvo priimti į šį laivą ir jame esame stiprinami altoriaus sakramentu. Šiame laive mes girdime Viešpaties Evangeliją, kuri stiprina mūsų pasitikėjimą Viešpačiu, šiame laive mes su Kristumi plaukiame į kitą ežero krantą – amžiną gyvenimą. Šį laivą, kaip ir mūsų gyvenimus, ištinka audros, tačiau joms užėjus prisiminkime, kad esame ne vieni. Su mumis kartu yra tas, kurio „Net vėjas ir marios klauso!“ Amen.