Trijų Karalių laikotarpis graikiškai yra vadinamas Epiphaneia, kas išvertus reiškia "ap(si)reiškimas". Jis mums apreiškia, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, atėjęs į žemę ypatingu tikslu – atpirkti žmogų ir užtarnauti jam amžiną gyvenimą. Visos šio laikotarpio evangelijos liudija dievišką Jėzaus prigimtį. Šiandieninė, kurioje Kristus pavertė vandenį vynu, taip pat skelbia Dievo Sūnaus garbę.

Evangelistas Jonas praneša, kad tai buvo pirmasis Jėzaus padarytas stebuklas. Juo jis ne tik išgelbėjo vestuves, bet kartu „parodė savo šlovę ir jo mokiniai į jį įtikėjo.“ Jis sustiprina taip pat ir mūsų tikėjimą. Tas pats evangelistas vėliau parašys: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtume gyvenimą per jo vardą.“

Jėzaus apsilankymas Galilėjos Kanos vestuvėse taip pat rodo, kad Dievas aukštai vertina santuoką. Vyro ir moters santuoka yra nustatyta paties Dievo. Dar pirmose Biblijos eilutėse Dievas ištarė: „Negera būti žmogui vienam,“ todėl Viešpats juos sujungia kartu, sakydamas: „vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos.“ Aplankydamas tuos jaunuosius jų džiaugsmo šventėje Jėzus parodė, kad santuoka yra ne atgyvena, bet Dievo įsteigta tvarka, kurią jis laiko aukštoje pagarboje.

Toje vestuvių šventėje atsitiko nenumatytas dalykas – pasibaigė vynas. Jaunieji nieko nebegalėjo svečiams pasiūlyti, kaip tik vandenį. Šis įvykis turi simbolinę reikšmę. Jis simbolizuoja šeimos gyvenimą. Pastarasis susideda ne vien iš medaus mėnesio, kurį galima sulyginti su vynu, bet ir kasdienybe, kuri pasižymi darbu, rūpesčiais, pagundomis, ir įvairiais kitais išbandymas. Kaip to vandens Kanos vestuvėse buvo žymiai daugiau nei vyno, taip ir gyvenime tos kasdienybės yra daugiau, nei tos pakilios nuotaikos, kokią jaunieji patyrė vestuvių šventėje. Todėl santuokos priesaikoje jaunieji vienas kitam pasižada neapleisti vienas kito nei varguose nei džiaugsme, nei kai tenka gerti vandenį, nei kai tenka ragauti vyno.

Kanos įvykis rodo, kad Jėzus yra pasiruošęs šeimai šalia vandens parūpinti ir vyno. Kai šeima tiki į Dievą ir jam sekmadienį dėkoja bažnyčioje, Dievas tą vandenį - kasdienybę, paverčia vynu. Tokia šeima pasitiki Dievu, jos gyvenimas nėra pririštas vien prie žemiškų dalykų, ji įžvelgia gyvenimo prasmę Dieve ir jo malonės dovanose. Net į žemiškus dalykus tokia šeima žvelgia kaip į Dievo apvaizdos dovanas. Ji žino, kad Dievas kasdieninės duonos duoda ir be mūsų maldos, tačiau ji supranta, kad kasdieninė duona, tai yra visa, kas reikalinga kūnu išlaikyti, yra Dievo dovana, kurią ji dėkingai priima iš Viešpaties. Tiems jauniesiems Galilėjos Kanoje Dievas tai leido akivaizdžiai patirti net per pačią vestuvių šventę, kuomet Jėzus vandenį pavertė vynu. Kad jaunieji tai dar aiškiau patirtų, jis paliepė tuos ąsočius pripildyti pilnus vandens, kad tas vanduo jų gyvenime virstų vynu.

Verta atkreipti dėmesį į Jėzaus žodžius jo motinai, kuriuose jis pranešė, kad dar neatėjo jo valanda. Šie jo žodžiai rodo, kad visa Jėzaus gyvenime vyko pagal Dievo planą, šventajame laike. Žodžiai, „dar neatėjo jo valanda“ evangelijoje ištarti ne vieną kartą. Kai šventovėje Jėzus pasakė, jog jis atėjęs iš Dievo, vyresnieji norėjo jį suimti, bet, kaip liudija evangelistas, „nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.“ Kai kitą kartą Jėzus pasakė, kad jis atėjo nuo dangiškojo Tėvo, vėl norėta jį suimti, bet „niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.“ Jo gyvenime nebuvo atsitiktinumų. Jame nuosekliai pildėsi visos Senojo Testamento paranašystės apie Mesiją, ir galiausiai pati pagrindinė, skelbianti, kad „bausmė ant jo kris mūsų išganymui, ir mes būsime išgydyti jo žaizdomis.“ Galiausia Jėzus ištars: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių... juk tam aš ir atėjau į šią valandą.“

Ir mūsų gyvenimai yra Dievo rankose. Jis mus davė sielą, jis stebi čia mūsų kelius, jis galiausia mus pasikviečia pas save. „Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,“ –pastebi kun. K. Donelaitis, - „Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin, Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs, Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.“ Tačiau per Kristų ir šventąjį Krikštą Dievas nėra vien mūsų nuodėmes teisiantis Dievas, bet gailestingasis Tėvas, o mes jo vaikai. Jis ragina pasitikėti jo apvaizda ir prašyti iš jo visa maldoje, kas reikalinga šiame gyvenime, kaip mylimi vaikai prašo savo mylimą tėvą. „Jei jūs ... mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.“ Tačiau Dievas kartais išbando mūsų tikėjimą, ir kaip tų jaunųjų vestuvių šventėje ne iš karto vandenį paverčia vynu. Tas vynas tuomet tampa gerai subrandintas. „Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei,“ – nustebęs jaunikiui ištarė prievaizdas.

Galilėjos Kanos vestuvių šventė nukreipia mūsų žvilgsnius į amžinybę, į dangaus vestuvių šventę. Ji skelbia, kad Bažnyčia yra nuotaka, o Kristus yra jaunikis, kuris ją parsives į savo dangiškojo Tėvo namus. Gyvenimas Dievo artumoje apibūdinamas vestuvių puotos džiaugsmu, kurį patirs visi tikintieji Kristaus atpirktieji žmonės. Šio dangiškosios puotos džiaugsmo mes iš anksto paragaujame dar žemėje Altoriaus Sakramente. Čia mus aplanko Kristus ir per Kristų mes patiriame vienybę su pergalinga Bažnyčia danguje. Čia Kristus duoną ir vyną paskyrė būti žemiškaisiais elementais, į kuriuos per pašventinimą jis pats ateina savo kūnu ir krauju, kad nuimti mūsų nuodėmes bei perduoti gyvastį ir išganymą.

Galilėjos Kanos vestuvėse Jėzus parodė savo dieviškumo ženklą. Tai buvo pirmas toks apreiškimas, kuriuo Kristus atskleidė save esantį Dievo Sūnų. Jis parodys ir daugiau tokių ženklų, kurie atskleis, kad Jėzus yra ne tik tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos, bet ir tikras Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius. Šį ženklą jis padarė vardan apaštalų ir mūsų, kad jie ir mes į jį įtikėtume, ir kreiptumės maldoje į jį – tikrą Dievą, ir per žodį bei sakramentą priimtume iš jo pačią brangiausią dovaną, kurią jis užtarnavo savo krauju ir mirtimi, - amžinąjį gyvenimą. Amen.