6 sausio, 2014

Trys Karaliai

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 2, 1-12

Trijų Karalių šventė yra Kristaus gimimo istorijos dalis. Ji švenčiama dvyliktąją dieną po Dievo Sūnaus gimimo dienos, ir su ja iš Kalėdų įžengiama į Trijų Karalių laikotarpį.

Šie karaliai buvo pirmieji pagonys, nulenkę kelius prieš kūdikį Jėzų, todėl ši šventė skelbia Kristų esantį „šviesa pagonims apšviesti.“ Jėzus yra siųstas ne vien tik „pas prapuolusias Izraelio namų avis“, kad atpirkti žydų tautos tikinčiuosius, bet pas visas tautas, nes jis yra visų tautų Viešpats. Tai liudija apaštalas Povilas laiške, sakydamas: „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.“

Trijų karalių istoriją mes sužinome iš Mato evangelijos, tačiau joje jie yra vadinami ne karaliais. Originaliame graikiškame evangelijos tekste jie yra vadinami Magoi, tačiau šį žodį reikia suprasti ne kaip „magai“ ar „burtininkai“ šiandienine prasme, bet kaip „išminčiai.“ Todėl ši šventė kai kuriose šalyse vadinama ne Trijų Karalių, bet „išmintingųjų“ švente. Šie išminčiai vėliau buvo pavadinti karaliais, nes Ps. 72 skelbia: „Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“ ir Iz. 60 liudija: „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio.“ Išmintingųjų skaičius evangelijoje nėra paminėtas, tačiau dėl trijų Kristui padovanotų dovanų bendrai sutariama, kad jų buvo trys.

Šalį, iš kurios atvyko šie išminčiai pas Kristų, evangelistas Matas apibūdina „rytų“ arba "tekančios saulės šalimi". Žvelgiant iš Jeruzalės saulės tekėjimo kryptimi manoma, kad jie atvyko iš Babilono arba Persijos. Žydai 70 metų buvo ištremti į Babiloną. Jie su savimi pasiėmė Šventąjį Raštą, jie ten meldėsi ir žinią apie būsimą Mesiją dar seniai iki Jėzaus gimimo galėjo išgirsti ir pagonys. Tradiciškai manoma, kad išminčiai Kristų Betliejuje aplankė dar tą pačią žiemą, tačiau faktas, kad Erodas liepė išžudyti visus Betliejaus berniukus iki dviejų metų amžiaus liudija, jog jų apsilankymo laikotarpis galėjo nusitęsti net iki kitos žiemos. Kita vertus, Erodas mirčiai pasmerktų Betliejaus berniukų amžių galėjo padidinti metais, norėdamas užsigarantuoti, kad tikrai atsikratys sosto „konkurento“.

Evangelistas Matas liudija, kad šie trys išminčiai apie Kristaus gimimą sužinojo iš „Kristaus žvaigždės.“ Suspindėjusi „Betliejaus žvaigždė“ jiems buvo ženklas leistis į kelionę aplankyti gimusį Kristų, kurį jie manė esantį žydų karaliumi. Pragmatiškai mąstydami jie pasuko lengviausiu keliu - tiesiai į Jeruzalę ir ėmė klausinėti: “Kur yra gimusis Žydų karalius?“ Žinia apie jų atvykimą pasiekė žydų karalių Erodą, kuris buvo žiaurus despotas. Erodas pamanė, kad jam atsirado pasaulietinis konkurentas, todėl, kaip liudija evangelistas Matas, jis „sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė“, nes Jeruzalės gyventojai nežinojo kokių šiurpą keliančių priemonių gali imtis tironas. O Erodas pirmiausia norėjo sužinoti naujo karaliaus gimimo vietą. Jis „susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: ‚Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą ­ Izraelį.‘” Tada jis slapčia pasikvietė pas save atkeliavusius išminčius ir smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą. Jis juos siuntė į Betliejų, sakydamas: “Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.” Bet išminčiai pas Erodą nesugrįš, nes sapne Dievas jiems nurodys į savo kraštą parkeliauti kitu keliu. Girdėjome, koks buvo Erodo atsakas. „Pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.“ Juozapas ir Marija išgebėjo Jėzų pasitraukdami į Egiptą, kaip jiems nurodė Dievo pasiuntinys - angelas.

Atvykę į Betliejų išminčiai žvaigždės pagalba surado namus, kur tuo metu gyveno Marija ir Juozapas. Evangelistas Matas liudija, kad išvydę kūdikį jie „parpuolę ant žemės, jį pagarbino.“ Parpuolimas ant žemės buvo jų pagarbos ženklas Jėzui. Tačiau jie prieš jį lenkėsi ne tik kaip prieš karalių, bet ir kaip prieš mesiją, nes karalių gimdavo dažnai, o jie leidosi į kelionę aplankyti ypatingo karaliaus – Mesijo, kuris bus šviesa ne tik žydams, bet ir pagonims.

Išminčiai dar nežinojo kokiu būdu Kristus taps šviesa pagonims, bet tai simboliniu būdu apreiškia jų įteiktos dovanos. Jie „atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“

Šios dovanos turi dvasinę prasmę. Auksas – tai dovana karaliams. Ji ženklina Kristų esantį karalių. Iš tiesų į Jeruzalę Jėzus įžengs kaip karalius, tačiau jis pasakys: „mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Kristus yra daugiau nei žemiškasis karalius. Po prisikėlimo jis ištars: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Jis - dangaus karalystės Viešpats, į kurią pakvies kiekvieną jo atpirktą žmogų, kuris šią išganymo dovaną gavo per Žodį ir Sakramentus, ir kuris buvo jam ištikimas iki mirties.

Smilkalai skirti Dievo garbinimui, ir tokiu būdu jie ženklina Kristaus dievišką prigimtį. Į dangų kylantys smilkalų dūmai atspindi tikinčiųjų žmonių maldas Dievui. Jie liudija, kad Jėzus yra ne tik tikras žmogus, bet ir šlovinimo vertas Dievo Sūnus, esantis vienos prigimties su Dangiškuoju Tėvu, „kuris vardan mūsų ir mūsų išganymo nužengė iš dangaus“. Šventosios Dvasios veikimu jis priėmė kūną per mergelę Mariją ir tapo žmogumi.

Mira skelbia kaip Kristus atliks žmogaus išganymo darbą. Tai aliejus, kuriuo būdavo patepamas mirusiojo kūnas. Mira nurodo į Kristaus mirtį. Jėzui esant Betanijoje prieš pat mirtį viena moteris išpils alebastrinio „brangaus kvapiojo aliejaus“ ant jo galvos. Jis tuomet paaiškins: „Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.“ Velykų rytą trys moterys eis prie Kristaus kapo, kad dar kartą patepti jo kūną kvapniuoju aliejumi, bet kūno neberas, nes jis jau bus prisikėlęs. Mira liudija Dievo Sūnaus atėjimo tikslą. Jis priėmė kūną tam, kad šiame šventame kūne nešti pasaulio nuodėmes ir su jomis mirti ant kryžiaus. Savo mirtimi jis sutaikys žmogų su Dievu ir užtarnaus išganymą.

Išminčių iš pagonių šalies apsilankymas ir jų dovanos liudija Kristų atėjusį išganyti viso pasaulio žmones. Kristus šį liudijimą patvirtina po prisikėlimo siųsdamas apaštalus pagonių misijon. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums paliepęs.“ Betliejaus žvaigždė skelbia jį esantį šviesa pasauliui ir kiekvienam žmogui. Tai pabrėžia evangelistas Jonas, sakydamas: Kristus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.“ Trijų Karalių apsilankymas patvirtina, kad Mesijas yra ne kurios nors paskiros tautos išganytojas, bet, kaip moko katekizmas, „yra mano Viešpats, kuris mane, prapuolusį ir pasmerktą žmogų, atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės - ne auksu ar sidabru, bet savo šventu ir brangiu krauju bei savo nekalta kančia ir mirtimi, kad aš Jam tikrai tekčiau ir Jo valdomas gyvenčiau Jo karalystėje.“ Amen.