30 kovo, 2014

4 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 12, 20-26

Šiandieninėje evangelijoje Jėzus kalba apie iš mirties kylančią gyvybę. Šią gyvenimo paslaptį jis priskiria ir sau pačiam, sulygindamas save su kviečio grūdu. „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“

Jeruzalėje tuomet tvyravo pakili nuotaika. Minios rinkosi į šventąjį miestą švęsti artėjančių Velykų, kurios žydams priminė išėjimą iš Egipto nelaisvės. Praėjimo naktį šeimos susės kartu valgyti Velykų avinėlio ir dėkos Viešpačiui, nes „jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.“

Minios džiaugsmingai pasitiko Jėzų. Jos išgirdo kaip Viešpats šlovingai prikėlė iš numirusių Lozorių, todėl atėjo jo pamatyti. Jėzui įžengiant pro miesto vartus minios klojo savo rūbus ir palmių šakas po jo kojomis, o fariziejai nepatenkinti sau kalbėjo: „Žiūrėkite... štai visas pasaulis eina paskui jį!“

Minioje buvo ypatinga grupė žmonių. Jie buvo ne žydai, o graikai. Jie domėjosi Judaizmu, todėl atėjo į Jeruzalę per šventes pagarbinti Dievo – ne dievų panteono, kuriuos garbino graikai, bet gyvojo, neregimojo Dievo, kuris sutvėrė dangų ir žemę. Čia jie išgirdo apie Jėzų, kurį jie nusprendė būtinai turintys pamatyti.

Galbūt todėl, kad jo vardo kilmė buvo graikiška, jie kreipėsi į Pilypą. Jie sužinojo jį esantį Jėzaus mokiniu, todėl tarė: “Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!” Pilypas nenuvedė jų iš karto pas Jėzų, per pirma pasitarė su apaštalu Andriejumi, nes juk norintys pamatyti buvo iš pagonių krašto ir kilmės – graikai. Jie pranešė apie tai Jėzui.

Viešpaties atsakymas jiems buvo visiškai netikėtas. “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.“

Nors minios jį supo ir rodė pagarbą, nors graikai norėjo, kad jis jiems skirtų laiko pasikalbėti, Jėzus jau regėjo savo būsimą kryžių. Liko labai trumpas laikas iki jo suėmimo, gal kokios kelios dienos, todėl jis sako: “Atėjo valanda“. Iki tol jis sakydavo „Dar neatėjo mano valanda,“ tačiau dabar ši valanda jau beveik išmušė.

Todėl Jėzus dabar kalba apie savo mirtį ir naujo gyvenimo pergalę. Štai kodėl kryžiaus mirtį, gėdingą mirtį, jis vadina pašlovinta. Ji pašlovinta, nes joje apsireikš Dievo meilė žmogui. Evangelistas Jonas, kuris aprašė graikų istoriją, savo laiške Bažnyčiai pasakys: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį... Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Kristaus mirtis bus pašlovinta, nes jis pats save paaukos. „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę... Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ O apaštalams paliepdamas mylėti vieni kitus Jėzus sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“

Jėzus kalba apie savo mirtį kaip apie būtinybę tautų išganymui. Jis turės būti pašlovintas ant kryžiaus, kad būtų išgelbėti pas jį atėję graikai. Jis turės atiduoti savo gyvybę, kad tu būtum išgelbėtas. Per jo mirtį yra išganomi visi juo įtikėję ir jam tarnauti ateinantys žmonės.

Tad Jėzus kalba visiškai apie kitką, nei tikėjosi graikai ir apaštalai - liudija valandą, kurios nuotaika visiškai priešinga į Jeruzalę besirenkančioms minioms švęsti džiaugsmingos Praėjimo, tai yra Velykų šventės.

Jėzus toliau aplink jį esantiems žmonėms atskleidžia jo pašlovinimo esmę. Jis kalba apie gyvybę kylančią iš mirties ir pateikia kviečio grūdo palyginimą. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“ Kviečio grūdas prisikelia gyvenimui per mirtį. Per mirtį iš jo kyla želmuo, o vasarą jis neš daug vaisių. Jei kviečio grūdas nemirtų, jis neatneštų vaisaus.

Jėzus šiuos žodžius taiko sau. Jis liudija, kad jei jis nebus pašlovintas, nė vienas žmogus nebus išganytas. Jo mirtyje apsireikš Dievo teisingumas, nes ant Jėzaus kris Dievo visa rūstybė už žmogaus nuodėmes. Kristus bus pašlovintas, nes jis savo noru sutiks tapti pasmerkimu ir visų apleistu ant kryžiaus. Jis nugalės mirties ir šėtono pančius, ir pirmąją savaitės dieną prisikels iš numirusių.

Tad tautų ir mūsų išganymas bei amžinasis gyvenimas visiškai priklauso nuo Jėzaus pašlovinimo. Jeigu ši valanda neateitų, mes, kaip meldžiamės Didžiojo Penktadienio maldoje, liktume „be paguodos po nuodėmių našta, be jėgų kovoje su pikta tamsybių valdžia, be vilties ties karstu ir kapo duobe, be ramybės didžiojo teismo ir amžinybės akivaizdoje!“

Tie graikai buvo nusivylę savo pačių dievais. Kai kurie senovės Graikijos poetai ir filosofai kritikavo jų dievų elgesį, nes tie mitologiniai dievai anaiptol nerodė aukšto moralinio gyvenimo pavyzdžio. Graikai paguodos ieškojo žydų religijoje. Jie buvo pasiryžę vykdyti Mozės įstatymą, manydami, kad per jį gaus amžiną gyvenimą.

Jėzus praneša, kad jis yra tas kviečio grūdas, kuris neš amžino gyvenimo vaisių. Išganymas ateis ne per gausybę religinių taisyklių, bet per jo mirtį didįjį Penktadienį ir jo prisikėlimą pirmąjį naujos savaitės rytą. Šis išganymas – Kristaus dovana kiekvienam tikinčiam žmogui, kuris jam tarnauja. Graikams ir miniai jis sako: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.” Žmonės, kurie tarnauja pamaldose jį šlovindami, kurie vardan Kristaus daro gerus darbus, liudija jų širdyse degančią meilę Dievui ir išganantį tikėjimą. Šis išganingas tikėjimas gimsta iš Dievo Žodžio klausymosi, jis stiprinamas Altoriaus Sakramentu, kuriame mes susivienijame su pašlovintu Jėzumi, aplankančiu mus savo kūnu ir krauju, ir perduodančiu malonę bei per jo mirtį užtarnautą amžiną gyvenimą. Amen.