6 balandžio, 2014

5 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 10, 35-45

Šiandieninėje Evangelijoje apaštalai Jokūbas ir Jonas kelia valdžios ir garbės klausimą. Priėję prie Jėzaus jie paprašė: “Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam - kairėje?” Jie geidavo garbingiausių vietų būsimoje Jėzaus valdymo šlovėje.

Jėzus netiesiogiai išsako savo požiūrį į valdžią ar esamą santvarką. Pirmiausia, savo mokymu Jėzus apaštalams leidžia suprasti, kad valdžia šiame pasaulyje yra būtina. Ji leidžia įstatymus ir prižiūri, kad šie įstatymai būtų vykdomi. Jeigu nebūtų valdžios ir jos administracinių ar net baudžiamųjų priemonių, visuomenę ištiktų chaosas. Vieni žmonės toliau vykdytų įstatymus, tačiau atsirastų tokių, kurie pajutę nebaudžiamumą pradėtų daryti nusikaltimus, taptų patys sau įstatymu ir darytų gyvenimą nebeįmanomu.

Jėzus nėra revoliucionierius, kuris būtų raginęs apaštalus nuversti Romos valdžią. Jis nesiekė užimti Poncijaus Piloto garbės sosto ir jo valdžia vėliau pasidalinti su apaštalais. Dievo Sūnus atėjo į žemę ne tam, kad sekuliariomis priemonėmis valdyti pasaulį, bet per savo mirtį kiekvienam tikinčiajam padovanoti nuodėmių atleidimą ir taip jį sutaikyti su Dievu. Todėl Jėzus neliepė apaštalams ginkluotis ir sukilti prieš Galilėjos valdytoją Erodą, nes pagaliau net jį nuvertus mažai kas pasikeistų. Jėzus tuomet privalėtų atsisėsti į žemiškojo valdytojo sostą, tačiau jis negalėtų reguliuoti nuodėmingų žmonių gyvenimų malonės ar Evangelijos priemonėmis, bet privalėtų išleisti teokratinius įstatymus, kurie savo bausme būtų tokie pat griežti, kaip sekuliarūs. Teokratija – tai vieno ar kelių žmonių religija grįsta diktatūra, nedaug tesiskirianti nuo kitų engimo sistemų.

Todėl apaštalams paprašius pasidalinti būsima „pasaulietine valdžia“, Jėzus atsakė: “Patys nežinote, ko prašote“. Jis priminė pasaulietinės valdžios korupciją, išnaudojimą ir savimeilę. „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią.“ Nejaugi ir jie norėtų pasidaryti tokiais engėjais, kokiais buvo Romos imperijos statytiniai, ar tapti didžiūnais, kad rodytų kitiems savo galią?

Tuo pačiu metu Jėzus nesako, kad visi žmonės yra lygūs vieni kitų atžvilgiu. Visi žmonės yra lygūs tik Dievo akyse, ar tai būtų „didžiūnas“, ar „turtuolis“, ar „vargšas Lozorius“. Visi jie - nuodėmingi, visi trys yra vienodai atsakingi prieš Dievo įstatymą, visiems reikalinga Viešpaties malonė. Į visus Jėzus žvelgia gailestingai, o dviejų pirmųjų atžvilgiu nori, kad jie paliktų netikėjimo kelią ir sugrįžtų pas Dievą. Tuo tarpu tarpusavyje žmonės skiriasi savo talentais, charizma, siekiais. Ne visi turi tokį analitinį mąstymą, kaip Albertas Einšteinas ir ne kiekvienas parodo tokį gailestingumą, kokį parodė motina Terezė. Jėzus nesiūlo sukurti žemėje sistemos, kur visi žmonės būtų paskelbti lygūs. 20 amžiaus santvarkos, kurios paskelbė žmones visais požiūriais esančius lygiais, taip vadinamus „nelygiuosius“ smerkė mirčiai. Tiems, kurie mano, jog Jėzus siūlo žemėje įvesti lygybės principą, kaip apaštalams jis atsakytų: “Patys nežinote, ko prašote.“

Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad pasaulį valdytų politinėmis priemonėmis, bet gerti kentėjimų taurę. Jau trečią kartą jis apaštalams priminė būsimus kentėjimus Jeruzalėje ir paklausė Jokūbo ir Jono: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jis aiškiai leido suprati, kad ta taurė ir tas ypatingas krikštas – kentėjimai ir mirtis, tačiau apaštalai to nesuvokė ir paprastai atsakė: „galime.“ Kaip ir trečios Jėzaus pranašystės apie kentėjimą, taip ir šiuo atveju tinka evangelisto Luko išsakytieji žodžiai: „jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.“ Tada Jėzus atskleidė, ką iš tiesų apaštalai pergyvens. „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.“ Ir pirmasis, kuris gers iš tos kentėjimų taurės bus apaštalas Jokūbas. Evangelistas Lukas Apaštalų darbuose rašo: „Tuo pačiu metu karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį.“ Jonas bus vienintelis senatvės sulaukęs apaštalas, tačiau jis Patmos saloje ilgus dešimtmečius gers iš tos taurės ir bus nardinamas į kentėjimų krikštą.

Grįždamas prie Jokūbo ir Jono klausimo dėl valdžios Jėzus atsako: „Tautų valdovai engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip!“ Viešpats neragina maištauti prieš Erodą ar Pilotą ir užimti jų valdomus sostus, bet sako: „Tarp jūsų“, tai yra bažnyčioje, tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje skelbiama Evangelija ir dalijami sakramentai, „yra ne taip“. O kaip turėtų būti tikinčiųjų bendruomenėje? Jėzus atsako: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“

Kaip prieš Dievą visi žmonės lygūs, taip visi žmonės yra lygūs prieš altorių, krikščioniškoje šeimoje - visur kur tik vyrauja krikščioniškas tikėjimas. Viename Vokietijos miestelyje vyko pamaldos, kuriose dalyvavo kunigaikštis. Jam atėjus priimti sakramentą šalia jo atsiklaupė vargšas žmogus. Pastarasis, pastebėjęs jo aukštą kilmę ir suprasdamas, kad pasaulyje jam nedera be pakvietimo būti šalia tokio žmogaus, norėjo atsikelti ir grįžti į vietą, tačiau kunigaikštis paėmęs jį už rankos sulaikė. „Pasilik, čia mes esame visi lygūs.“

Jėzus siūlo dar kilnesnį kelią. „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ Jis siūlo tokį kelią, nes vardan šio kelio Dievo Sūnus priėmė kūną ir žengė į Jeruzalę. „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.” Atiduodamas savo gyvybę ant kryžiaus Jėzus tapo „visų vergu“, jis atidavė save kaip išpirką už daugelį, kad galėtų atpirkti tuos, kurie yra nuodėmės vergijoje bei atverti duris į Evangelijos laisvę ir amžiną gyvenimą.

„Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei vergas už šeimininką.“ Daugiausia, ką mes galime padaryti, tai sekti Viešpačiu, kuris vardan mūsų sutiko tapti „visų vergu.“ Tai reiškia, kad bažnyčioje ir visur, kur vadovaujamasi Dievo malonės bei Evangelijos principais, reikia atmesti Jokūbo ir Jono mintis apie tapimą didžiausiais. Per Krikštą mes esame įsūnyti ir įdukrinti Dievo vaikai, turintys vieną dangišką Tėvą, ir prie altoriaus bei kitur, kur vyrauja Evangelija, vieni kitų atžvilgiu mes esame ne kuo nors didesni ar mažesni, bet broliai ir seserys.

Tik Teismo diena atskleis, kas Dievo karalystėje bus didžiausias. Jėzaus žodžiai liudija, kad didžiausiais tuomet bus šiandien nepastebimi ar jau užmiršti krikščionys. Jie bus didžiausi, nes savęs nekėlė aukščiau kitų ir nesiekė garbės Jėzaus sosto dešinėje ar kairėje. Jų didingumas bus nuspręstas tarnavimu, nes juk ir „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.” Amen.