Šiandieninėje evangelijoje Jėzus kalba vynuogyno palyginimu, tačiau šį kartą jis liudija ne Dievo malonę, kurios dosniai buvo parodyta „net tam paskutiniam,“ 11 val. pasamdytam darbininkui, išmokėjus dienos atlygį, bet apie klastingus ir piktuosius ūkininkus. Šią temą bažnyčia apmąsto Gavėnios metu, nes šiuo palyginimu Jėzus pranašauja būsimus savo kentėjimus ir mirtį. Psalmės žodžiais Jėzus praneša, kad jis bus tas akmuo, kurį statytojai atmes, tačiau jis pasirodys esantis kertiniu akmeniu, ant kurio Dievas žemėje pastatys savo bažnyčią, per kurią Dievo malonė aplankys visas tautas.

Jėzaus žodžiai buvo skirti aukštiesiems žydų kunigams, Rašto aiškintojams ir seniūnams. Evangelistas Markus tiesiai pasako, jog jie „suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas.“ Žydų vadai matė, kaip žmonės jį sutiko kaip karalių, klojo jam po kojomis savo rūbus ir klojo palmių šakas. Ypač tuo buvo priblokšti Jėzų akylai stebėję fariziejai. „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ Dar labiau žydų vadai įpyko, kai Jėzus išvalė pagrindinius Jeruzalės maldos namus – išvarė „parduodančius ir perkančius šventykloje.“ „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.“ Kitą dieną Jėzui vaikščiojant po šventyklą aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir seniūnai prie jo priėję paklausė: „Kokia galia tu tai darai?“

Aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir seniūnai kėlė galios klausimą. Jie klausė Jėzaus: „Kas tu esi, ar kas tave įgaliojo daryti tokius dalykus?“ Šiuo palyginimu Jėzus atsakė kas jis yra, kieno galia jis tai darė, bet kartu ir pranešė apie savo būsimą mirtį bei išmetimą „laukan iš vynuogyno“ – mirtį už Jeruzalės sienų esančiame kalne.

Žydų tautoje vynuogyno simbolis buvo „Izraelio namai.“ Kaip ūkininkas šiame palyginime, šį vynuogyną Dievas perdavė Abraomui ir jo palikuonims, sudarydamas su šios tautos patriarchu sandorą. 80 psalmėje šis vynuogynas vaizduojamas jau nuniokotas išorės priešų, todėl psalmistas meldžiasi, kad Dievas atstatytų tvorą ir globotų kamieną, kurį pasodino jo dešinė. Tačiau Jėzus savo palyginimu šokiravo klausytojus, nes jis paskelbė, kad vynuogynas bus niokojamas ne priešų, o saviškių – nuomos pagrindu priežiūrai jį perėmusių piktųjų ūkininkų, kurie susimokys prieš savininką. Apie tai Jėzus bylojo palyginimo žodžiais: „Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną atsiimti iš ūkininkų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.“ Jėzus toliau liudijo, kaip tie ūkininkai daugelį šeimininko siųstų tarnų primušė arba nužudė.

Klausytojai suprato, kad Jėzus kalbėjo apie Dievo siųstuosius pranašus, kurie tautai nukrypus nuo Dievo įstatymo ir susitepant pagonių papročiais, ragino žmones grįžti pas gyvąjį Dievą. Jėzus netiesiogiai nurodė į pranašo Izaijo žodžius, kuriuose Dievas sakė: „aš tikėjausi, kad [vynuogynas] ves vynuoges,“ o „jis priaugino rūgštuogių.“

Palyginimas pasiekia kulminaciją savininkui nusprendus pasiųsti pas ūkininkus savo „mylimąjį Sūnų.“ Šiais žodžiais Jėzus atsako kas jis yra ir kieno galia jis veikia. Jis yra „Dievo mylimasis Sūnus“ - antrasis Šventosios Trejybės asmuo, per mergelę Mariją priėmęs kūną. Jis atkartojo žodžius, kuriuos Dievas Tėvas ištarė jo Krikšto ir atsimainymo metu: „Jis yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Tėvas jį siuntė į vynuogyną pas piktuosius ūkininkus, manydamas: „Jie drovėsis mano sūnaus.“

Pamatę sūnų ūkininkai dar labiau pasidavė godumui. Jį išvydę jie turbūt pagalvojo, kad vynuogyno savininkas jau miręs, todėl ėmė tartis: „‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas.’ Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.“

Jėzus pasako, koks bus Dievo atsakas. „Jis atiduos vynuogyną kitiems.“ „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose?“ – klausė Jėzus aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų – „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.”

Iš tiesų dabar vynuogynas tapo nebe vienos tautos nuosavybe, bet visų tautų, nes prie Kristų išganymas atėjo visoms, o ne vienai tautai. Dėka „jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą,“ primena apaštalas Paulius Romos krikščionims. Išganymas dabar skirtas ir žydams, kurie per Krikštą buvo pakviesti į Dievo vynuogyną, ir Pauliaus žodžiais, „svetimšaliams ir ateiviams.“ Tokius žodžius apaštalas ištaria graikų pagonių kilmės broliams ir seserims Efezo mieste: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų.“

Ir mes esame tie „Dievo namiškiai,“ kuriuos Kristus išgelbėjo savo malone. Jis ir atėjo tam, kad savo mirtimi sutaikyti visus su Dievu, „skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti,“ kad per „jį vieni ir kiti galėtume prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ Jis drąsiai įžengė į piktųjų ūkininkų valdomą vynuogyną ir nesipriešino nukryžiavimui bei išmetimui už vynuogyno sienų, kad nes savo mirtimi ir prisikėlimu jis sutaikys žmogų su Dievu ir per žodį ir sakramentą padovanos išganymą. „Netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola,“ – skelbia apaštalas Petras laiške bažnyčiai, o „jums, tikintiesiems, atiteks šlovė,.. Dėka Kristaus „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ Amen.