Jėzaus buvo gundomas iš karto po jo Krikšto. Ta pati Dvasia, kuri Krikšte regimai nužengė ant jo it balandis, dabar jį pakvietė patirti pirmąjį, bet ne paskutinį, išbandymą jo kelyje iki kryžiaus. Jėzus nesipriešino jos vedimui – jis laisva valia priėmė šį Šventosios Dvasios kvietimą eiti į Judėjos dykumą ir ten pasilikti bei pasninkauti.

Priėmęs kūną Dievo Sūnus tapo žmogumi. Būdamas toks, kaip ir visi žmonės, jis patyrė visa, ką patiriame mes - alkį, troškulį, džiaugsmą, liūdesį, o taip pat pagundas. Tačiau jis buvo daugiau nei žmogus – jis buvo Dievo Sūnus, kuris vardan mūsų išganymo gimė žmogumi. Ir šį didį darbą jis pradėjo po Krikšto, tačiau prieš skelbiant Dangaus karalystės Evangeliją, Šventoji Dvasia jį nuvedė į dykumą, kur jis turėjo susitikti su šėtonu. Ten įvairiais būdais bus išbandytas jo tikėjimas. Ten mūsų Viešpats patirs, kas jo laukia kelyje į Jeruzalę. Nugalėjęs „šių tamsybių pasaulio ... dvasines blogio jėgas“ ir likęs šventu, jis drąsiai pasirinks kryžiaus mirtį, kad užtarnauti žmogui nuodėmių atleidimą ir amžiną gyvenimą.

Evangelistai rašo, kad pagrindinis Kristaus gundymas įvyko „jam išpasninkavus 40 dienų ir 40 naktų.“ Tada, kaip liudija Matas, „prie jo prisiartino gundytojas.“

Mes pastebime, kad evangelistas neįvardija tos būtybės "šėtonu", o tik "gundytoju", nes pirmu požiūriu ne taip paprasta pasakyti, kad Mesiją gundo šėtonas. Tai lyg nekaltas gundymas. Jėzus buvo alkanas, o gundytojas jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“

Vis dėlto žodžiai „jei tu Dievo Sūnus“ atskleidžia, kad tai gundymas. Iš tiesų, prieš 40 parų Jėzaus Krikšte Dievas Tėvas ištarė „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Šėtonas žinojo, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus, tačiau gundė jį įrodyti, kad juo jis yra. Jis kartu siūlė nepasitikėti Dievo Tėvo apvaizda, bet gelbėti savo gyvybę naudojant dievišką prigimtį – vardan savęs paversti akmenis į duoną. Jis ragino tą, kuris "yra vienos prigiemties su Tėvu," nepasitikėti jo Dangiškuoju Tėvu, kuris Izraelio tautą 40 metų vedė iš Egipto nelaisvės, ir antgamtišku būdu pasirūpinti maistu.

Iš tiesų Dievo Sūnus galėjo paversti akmenis į duoną. Dykumoje vėliau iš penkių duonos kepaliukų jis pamaitins penkis tūkstančių vyrų. Tačiau dabar šėtonas tai siūlė daryti ne vardan kitų, bet vardan savęs. Kristus jam atsako, kad jis ir toliau pasitikės Dangiškojo Tėvo apvaizda, kuris duos kasdieninės duonos tinkamu laiku. Jis atsako gundytojui Dievo žodžiu: “Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Jis tiksliai atkartojo Pakartotino Įstatymo knygos žodžius: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje... Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.“

Šėtonas girdėjo, kaip Jėzus į jo gundymą atsakė Dievo žodžiu, todėl antruoju gundymu jis nusprendė jį išbandyti iškreipdamas Viešpaties žodį. Tai dvasinis gundymas. Jis jį paėmė į šventąjį miestą ir pastatęs ant šventyklos šelmens tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn.“ Jis vėl Jėzaus prašo įrodyti, kad jis yra Dievo Sūnus, bet dabar jis prideda Dievo žodį, kodėl jis turėtų tam ryžtis. Jis cituoja psalmę: „Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Šėtonas pastebėjo absoliučią Dievo Žodžio svarbą Jėzui, todėl jis paėmė Bibliją į savo rankas ir ėmė ją iškreiptai cituoti.

Šį gundymą gali patirti kiekvienas. Žmogų gali aplankyti pagunda specialiai sukurti kokią nors pavojingą situaciją, save įkalbant, kad Dievas jį išves gyvą ir padės. Pavyzdžiui, susirgęs žmogus gali būti gundomas atsisakyti gydytojo pagalbos. "Vidinis jo balsas" gali jam sakyti, kad jį išgydys Viešpats. Tokiose aplinkybėse žmogus Dievą daro įkaitu, nori Šventojo Rašto žodžiais priversti jį jam padėti. Šėtonas ragino Jėzų nušokti nuo šventyklos šelmens, jam primindamas Dievo pažadą iš 91 psalmės: „Tu pasirinkai Viešpatį savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja, todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė, nes jis palieps savo angelams saugoti tave.“ „Tad įrodyk, kad tu Dievo Sūnus,“ – sakė gundytojas. „Šok žemyn ir parodyk kaip ant rankų tave neš angelai, kad tu kojos neužsigautum į akmenį.“ Jėzus atsako aiškiai: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Jėzus pasako, kad gundyti Viešpatį yra griežtai draudžiama.

Dvasinis gundymas yra pavojingas, nes jame yra įnešamas Dievo vardas. Ir šiandien mes sutinkame apgautų religingų žmonių, kurie eina nuo durų prie durų, bruka į rankas jų publikuojamą „Sargybos bokštą“ ir iškreiptai cituoja Šventą Raštą. Jie atrodo pamaldūs ir dedasi gerai žinantys Bibliją, tačiau jie ją taip perrašė, kad nuplėšė nuo Jėzaus visą dieviškumą, neigia, kad jis yra Dievo Sūnus tikra to žodžio prasme. Apaštalas Povilas todėl sako korintiečiams, kurių tarpe atsirado klaidingų skelbėjų, tai yra dvasinių gundytojų: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas!“ Kodėl tų „Jehovos liudytojų“ mes niekada nepamatysime bažnyčioje? Todėl, kad jiems yra pasakyta, jog ateiti į bažnyčią yra nuodėmė. Visas bažnyčias jie vadina „šėtono sinagogomis.“

Jėzui išlaikius dvasinį gundymą jo laukė dar vienas išbandymas. Šėtonas jį užsivedė ant kalno ir parodė visas pasaulio karalystes, jų valdžią ir didybę. Jis tai padarė antgamtišku būdu, kurį evangelistas Lukas apibūdina žodžiais: „viena akimirka.“ Šėtonas tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu“ ir iškėlė baisią sąlygą: „jei tu parpuolęs pagarbinsi mane.“

Gundytojas daugiau nebeprašo įrodyti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jeigu iki šiol jis atėjo pas jį prisidengęs nekaltos ir net šventos būtybės pavidale, tai dabar jis atveria savo tikrąjį veidą. Jis atskleidžia, kad jis yra puolęs angelas, buvęs "šviesos nešėjas", maištautojas prieš Dievą ir jo valią. Jis yra blogio šaltinis. Jėzus jį vadina „šio pasaulio kunigaikščiu.“ Apaštalas Paulius atskleidžia puolusio angelo dvasinę prigimtį, vadindamas jį "šio pasaulio dievaičiu", sakydamas, jog kai kuriems tas „šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo, Kristaus šlovės Evangelijos šviesos.“

Gundytojas, kaip matome, atskleidė savo tikrą veidą ir parodė kas jis yra. Todėl Jėzus jam atsako taip pat tiesiogiai: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!“ Jėzus atsakė šėtonui Pakartotino įstatymo knygos žodžiais: “Bijok Viešpaties savo Dievo ir jam vienam tarnauk.”

Jėzus išlaikė pirmąjį išbandymą, tačiau ne paskutinį. Evangelistas Lukas rašo, kad “velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.” Prieš pat kryžiaus kančią Jėzus pasakys: “Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. [Bet] jis neturi man galios.”

Apaštalas Matas evangeliją baigia žodžiais: “Štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.” Angelai, kurie Jėzui gimus giedojo giesmę: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonės,” dabar jį šlovino. Išlaikydamas tris gundymus jis patvirtino Krikšte ištartų Dievo Tėvo žodžių tiesą: “Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“

Jėzaus gundymai atskleidžia šėtono prigimtį ir gundymų būdą. Šėtonas yra puolęs angelas – bekūnė būtybė. Ji gali priimti išorinį pavidalą, tačiau turbūt retai jis pasirodys kaip dailininkų paveiksluose piešiama juoda baisi būtybė su ragais ir kanopomis. Jėzaus gundymai parodo, kaip nekaltai gali žmogui kalbėti šėtonas, arba kaip tiesiai jis gali raginti išsižadėti Dievo. „Visa tai aš tau atiduosiu, jei tu parpuolęs pagarbinsi mane.“ Galutinis šėtono tikslas yra atimti iš žmogaus tikėjimą ir Kristaus užtarnautą išganymą ir nuvesti į pasmerkimą. Graikiškas žodis „diabolos“ paraidžiui reiškia „šmeižiką,“ o Jėzus jį įvardija esantį „melo tėvu.“ Šėtonas daro visa, kad vėliau galėtų apkaltinti žmogų prieš Dievą (Apr.12,10). Vis dėlto jo pagundos atpažįstamos pagal 10 Dievo įsakymų. Jų dėka krikščionis atskiria nuodėmę ir stengiasi atsilaikyti prieš gundymų klastas. Apreiškimo knyga skelbia, kad šėtonas įveikiamas „Avinėlio krauju,“ tai yra Kristaus krauju, kurį mes priimame Altoriaus Sakramente, kuriame Viešpats nuima mūsų nuodėmes ir suteikia stiprybės krikščioniškai gyventi šiame pasaulyje. Amen.