3 kovo, 2014

Užgavėnių sekmadienis

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 8, 31-38

Užgavėnių sekmadienio evangelija atskleidžia Dievo Sūnaus atėjimo į žemę tikslą. Jėzus joje sako: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.“ Šiais žodžiais įžengiame į Gavėnios laikotarpį, kuriame apmąstome Kristaus kančios ir mirties naudą mūsų išganymui.

Įžanginiais evangelijos žodžiais Jėzus liudija, kad jo kentėjimai ir mirtis yra dieviškojo plano dalis. Jis kentės ne atsitiktinai, ne todėl, kad prieš jį nusistatys grupė žmonių, bet todėl, kad Dievas tai buvo numatęs dar prieš jo įsikūnijimą Mergelėje Marijoje.

Jėzus šį dieviškąjį planą atskleidžia žodžiu „reikia.“ „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų...“ Savo ateitį Jėzus regėjo kentėjimo ir mirties akivaizdoje, tačiau jis pilnai tam pasidavė, nes tai vyko pagal Dievo valią, kurią įvykdydamas Dievo Sūnus užtarnaus žmogui nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Tos pačios evangelijos 10-me perskyrime Jėzus pasakys: „Žmogaus Sūnus atėjo ... tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

Jėzus mokiniams praneša, kad jis bus atmestas „seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų,“ tai yra visų trijų žydų visuomenės valdančiųjų grupių. Seniūnai buvo žymūs žydų pasauliečiai, kurie sudarė sinedrioną – Jeruzalės seniūnų tarybą. Aukštieji kunigai buvo žydų religijos hierarchai, kurie vadovavo šventovei ir jos apeigoms. Rašto aiškintojai buvo to meto teologijos daktarai – jie tiksliai žinojo Mozės įstatymą ir galėjo paaiškinti jo taikymą kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Jėzus šiais žodžiais pasako, kas jį nuteis, kas jį pasmerks mirčiai. Kitą kartą jis pacituos 118 psalmės žodžius, sakydamas kad jis yra tas kertinis akmuo, kurį statytojai atmes, tačiau tai bus Viešpaties padaryta ir tai kels nuostabą visų akyse.

Jėzus toliau apaštalams ir minioms sako, kad jis bus nužudytas, bet po trijų dienų prisikels. Viešpats kol kas nepasako, kokia mirtimi jis mirs, nors po kelių minučių jis ištarė, kad jo sekėjas taip pat turės nešti savo kryžių. Kol kas jis tik pasako, kad bus nužudytas, ir visa tai vyks pagal Dievo valią. Tačiau tuo jo gyvenimas nesibaigs, nes trečią dieną jis prisikels. Šiuose žodžiuose mes regime Jėzų esantį daugiau nei Žmogaus Sūnų, bet Dievo Sūnų. Žmogus pats savo valia ir jėgomis negali įveikti mirties ir prisikelti, tačiau Jėzus po būsimojo pažeminimo, po gėdingos kryžiaus mirties, kurią Romėnai skirdavo tik žymiems nusikaltėliams, ir toliau laikys įvykių eigą savo rankose ir trečią dieną prisikels. Jono evangelijoje jis sako: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją paimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“

Evangelistas Markus prie šių žodžiu priduria: „Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.“ Iš tiesų, Jėzus dabar jau kalbėjo apie tai atvirai. Markus prideda šį sakinį lyg norėdamas paaiškinti toliau sekusį apaštalų atsaką. Iš tiesų jiems buvo sunku pakelti Jėzaus žodžius apie jo tragišką mirtį, nes Jėzus pasakė, kad jis bus nužudytas. Žinia apie tokią mirtį juos taip šokiravo, kad jie nebekreipė dėmesio į paslaptingai skambančius žodžius apie būsimą jo prisikėlimą, į ką jie galėjo pažvelgti metaforiškai, perkeltine prasme. Bet Jėzus kalbėjo ne perkeltine prasme, o „visiškai atvirai“, norėdamas paruošti apaštalus būsimiems įvykiams Jeruzalėje. Jeigu prieš tai Jėzus „įsakė niekam apie jį nekalbėti“, kad jis Mesijas, tai apie savo mirtį ir prisikėlimą jis kalbėjo „visiškai atvirai“.

Ypatingai šiuos žodžius sunkiai priėmė Petras. Markus liudija: „tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti.“ Petras pasivedė jį į šalį, nes nenorėjo, kad minia girdėtų, ką jis sakys. Ką jis ištarė Jėzui, Markus nerašo. Visa tai evangelistas išreiškia žodžiais „ėmė jį drausti“, kas lyg ir atskleidžia Petro mintis. Tai beje vienintelis pavyzdys, kai apaštalas draudė arba priekaištavo Jėzui. Evangelistas Matas atskleidžia, ką Petras sake Jėzui: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Petras šiais žodžiais lyg norėjo pasakyti, kad Jėzus į savo ateitį žvelgė per daug pesimistiškai, o gal net ir klydo, arba norėjo priminti, kad jei jis kalbės apie tragišką pabaigą, nuo jo nusigręš minios ir gal net apaštalai. Petrui ir apaštalams buvo sunku pakelti šiuos Jėzaus žodžius ir todėl, kad Mesijas tuo metu buvo suprantamas kaip žydų tautos išgelbėtojas, o Jėzus pranešė, kad jis mirs nuo jos paties tautos rankų – bus „seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas.“

Petro žodžiai Jėzui priminė tris gundymus dykumoje. Tada Šėtonas jį ragino padaryti nuodėmę ir prarasti žmogaus išganymui reikalingą šventumą ir galiausia pažadėjo pasaulio turtus, jei jis atsisakytų kelionės į Golgotos kalną bei jį pagarbintų.

Markus perteikia Jėzaus atsaką Petrui. Jis atsigręžė į mokinius, turbūt norėdamas sužinoti, ar jie girdėjo Petro žodžius. Jie taip pat žvelgė į jį ir į Petrą, kas liudijo, kad jie tai girdėjo. Jėzus tada ištarė: “Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”

Petrą turėjo ištikti šokas. Mokytojas jį pavadino šėtonu visų mokinių akivaizdoje.

Petro pasiūlymas prieštaravo dieviškajam planui, viskam tam, vardan ko Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi. Jėzus tai labai aiškiai jam pasakė: tu „mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” Priešintis Dievo valiai reiškė tiesioginį maištavimą prieš Dievą, o taip elgėsi šėtonas. Todėl dėkui Dievui, kad šalia Petro buvo Jėzus, kuris iš karto paaiškino tokių minčių pavojų ir grąžino Petrą į tiesos kelią.

Žodžiais „mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis” Jėzus pasako, kad žmogus mąsto skirtingai, nei Dievas. Žmogus į pasaulį ir gyvenimą žvelgia savo ribotu požiūriu, todėl jis nepajėgus suprasti Viešpaties kelių ir pilnai juo pasitikėti. Tik vienas Dievas iš tiesų gali atskleisti, kodėl jo pasirinktas mūsų išganymo kelias buvo būtinas. Todėl apaštalas Paulius laiške Romiečiams gieda himną Dievo išminčiai ir gailestingumui: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.“

Perspėjęs Petrą Jėzus atsigręžė į minią ir mokinius. Jo ištarti žodžiai buvo aiškūs: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“

Jis pranešė apie jo sekimo kelią ir to kelio kainą. Sekimas Kristumi reiškia savęs užsigynimą ir pasidavimą Dievo valiai. Tai šventėjimo kelias, kuriame per atgailą ir išpažintį mes grįžtame prie Krikšte padovanoto teisumo. Apaštalas Paulius sako Efeziečiams: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“

Jėzus priduria: „Ir teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Tai nėra maloniai skambantys žodžiai, nes kryžius nurodo į sunkumus ir netgi daugiau –Romėnų teisinėje sistemoje kryžius buvo skausmingos mirties priemonė. Jėzus čia aiškiai nurodo į kankinystę, kurią vėliau persekiojimų metu patirs Romos imperijos krikščionys. Jiems teks pasirinkti – arba išsižadėti Kristaus ir aukoti pagonių Dievams, ar pasirinkti kryžių. Tokiems žmonėms Jėzus ištaria: „Kas nori [tokiu būdu] išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ Jėzus liudija amžiną gyvenimą, kurį jis padovanos visiems ištikimiems jo sekėjams, gyvenimą, kurį jis pats užtarnavo laisvanoriškai atiduodamas savo gyvybę „kaip išpirkos už daugelį“ ir trečią dieną prisikeldamas.

Tokiomis mintimis įžengiame į Gavėnios laikotarpį. Violetinė liturginė spalva liudija, kad tai rimtiems laikotarpis. Tai atgailos ir susitaikymo, savęs išsižadėjimo laikotarpis. Gavėnia liudija kokią kainą Dievo Sūnus užmokėjo „daugelio išpirkimui“ Ji piešia gyvenimą tikroviškomis spalvomis, apreiškia mūsų prigimties trapumą ir ragina nukreipti mūsų žvilgsnius į tą, kuris kentėjo ir mirė mūsų vietoje, kad mes turėtume amžiną gyvenimą, „kad apsčiai jo turėtume.“ Amen.