Palyginimas apie vynmedį ir šakeles yra apie Kristų ir Bažnyčią. Kristus yra Vynmedis, Kertinis akmuo, Bažnyčios pamatas, o mes, tikintieji, - šakelės – Bažnyčios nariai. Kristus nori, kad mes būtume vaisių nešančiomis šakelėmis.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas ­ vynininkas.“ Žodžiu „tikrasis“ Kristus pabrėžia, kad jis yra ne laukuose augantis vynmedis, kuris tik išoriškai tokiu atrodo o iš tikrųjų neša rūgštuoges; jis tai pat ne atsitiktinė vynmedžio sėkla, kritusi į Dievo vynuogyną. Jis pasodintas vynmedis ir tai padarė Dievas Tėvas – Sodininkas. Evangelistas Jonas paaiškina: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Vynmedis ir šakelės turi tą pačią prigimtį. Tam, kad tapti „tikruoju“ vynmedžiu, Dievo Sūnus priėmė kūną. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, [tapo viskuo] panašus į žmones,“ ir gimęs žmogumi jis tapo tarpininku tarp žmogaus ir Dievo.

Tardamas: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės,“ Kristus nurodo į Bažnyčią, jo mistinį kūną. Mes su šiuo vynmedžiu buvome suvienyti Šventame Krikšte ir nuo to laiko, kai atgimėme per vandenį ir Šventąją Dvasią, tapome krikščionimis - jo šakelėmis.

Vynininkas iš šakelių laukia vaisių. Krikščionys, kurie nustoja būti susivieniję su Kristumi, nustoja lankyti bažnyčią ir priimti Sakramentą, ilgainiui tampa vaisių nebenešančiomis šakelėmis. Išoriškai jie gali atrodyti susieti su Bažnyčia - galbūt jų gyvenimą liečiančiomis apeigomis, tarkime santuoka, jubiliejais ar laidotuvėmis, - jie gali atrodyti lyg žaliuojančios šakelės, - tačiau jie nustoja nešti krikščioniško tikėjimo vaisius. Ilgainiui tokia šakelė ima džiūti. Išsižadėjęs tikinčiųjų bendrystės žmogus ilgainiui gali pulti į didžias nuodėmes. Sodininkui tokia šakelė nereikalinga; jis ją išpjauna ir įmeta į ugnį.

Sodininkas prižiūri ir vaisingas šakeles. Kristus sako: „[Jis] kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Jis mus įskiepijo į tikrąjį vynmedį Krikšte, tačiau jis tęsia gerąjį savo darbą ir po Krikšto, ir jis tai šiandien daro Bažnyčioje savo Žodžiu. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.“ „Jūs jau esate švarūs“ – sako Kristus, ir vis dėlto net vaisingos šakelės ir toliau turi būti apvalomos. Apaštalas Paulius taria: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ Kad neštume vaisių nuo mūsų turi būti nuvalytos kai kurios žalingos nuostatos, aistros, ir kiti dalykai. Dievas mus nuvalo sekmadienį bažnyčioje savo žodžiu, įvardindamas aiškiai kas atitinka jo valią ir kas jai prieštarauja.

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.“ Mes galime nešti krikščioniško tikėjimo vaisius tik pasilikdami Kristuje, būdami su juo nuolatinėje komunijoje ir bendrystėje. Tai aiškiai parodo vynmedžio ir šakelių ryšys. Kristus sako: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.“ Iš tiesų šakelė neduoda vaisiaus pati iš savęs. Ji gauna iš vynmedžio visa, kas reikalinga jos gyvenimui ir tokiu būdu brandina vaisius. Išlaikydami bendrystę su Kristumi per jo Žodį ir Sakramentą iš Kristaus mes gauname krikščioniškam gyvenimui reikalingą malonę, tampame vaisių nešančiais krikščionimis.

Mes pasiliekame Kristuje, jei vykdome jo įsakymus. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.“ Meilė Dievui ragina krikščionį laikytis jo 10-ties įsakymų. Nė vienas neturėtų sakyti mylįs Dievą, jei nevykdo jo įsakymų, ir tai liečia ne tik pirmuosius tris, bet ir likusius septynis, kurie skirti mūsų bendrystei su artimu. Evangelistas Jonas liudija: „Jei kas sakytų: 'Aš myliu Dievą', o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“ Tad neužtenka tik žinoti Dievo įsakymus, bet juos reikia ir vykdyti. Tiems, kurie stengiasi uoliai jų laikytis, apaštalas nurodo dar prakilnesnį kelią – meilę, kurios slėpinį Kristus išdėstė Kalno pamoksle.

„Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.“ Kaip mes turime suprasti žodžius: „Jūs prašysite, ko tik norėsite?" Ar tai reikštų, kad mes galime prašyti ir to, kas neatitiktų Kristaus valios? Ne. Šie Kristaus žodžiai sietini su mūsų sielos ir kūno išganymu. Kas įeina į šiuos dalykus ir kaip jų reikia prašyti dangišką Tėvą, Jėzus pamokė „Tėve mūsų“ maldoje. „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse,“ – sako Kristus, Dievas Tėvas išklausys mūsų prašymus.

Būdami suvienyti su vynmedžiu per tikėjimą ir malonės priemones, mes nešame krikščioniško gyvenimo vaisius. Šiuos vaisius mes nešame ne patys iš savęs, bet tik dėka Kristaus, jo atlikto išganymo darbo ir dėka jo malonės. Apaštalas Paulius sako: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“ Pats Kristus primena: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.“ Tad pasilikime jame iš jo malonės mes nešame Šventosios Dvasios vaisius. „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ Amen.