Kristaus dangun žengimo šventė mums yra džiaugsminga diena. Ji ženklina Kristaus žemiškosios tarnystės užbaigimą ir sugrįžimą pas Dangiškąjį Tėvą. Ši diena pagrįstai vadinama Kristaus karūnavimo dangaus ir žemės karaliumi diena, nes jam „duota visa valdžia danguje ir žemėje.“

Ši diena mums džiaugsminga, nes įžengdamas į dangų prisikėlusiu kūnu Kristus išaukštino žmogaus prigimtį. Žmogaus kūnas Kristuje tapo apgaubtas ta pačia dieviška šlove, kuria spindi jo dieviškoji prigimtis. Priimdamas kūną jis tapo mūsų broliu; įžengdamas į dangų, kad mus jis padarė savo dieviškos šlovės dalininkais. Jie liudiją ir būsimą tikinčiųjų priėmimą į dangų, nes Kristus savo maldoje sako: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs.“

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus nukreipė mokinių žvilgsnius į Šventojo Rašto pranašystes, primindamas visa, kas jose pasakytą apie Dievo Sūnų, “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?” Mozės Įstatymas, pranašystės ir psalmės skelbė, kad „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“

Visa tai apaštalams jis buvo pasakęs dar prieš nukryžiavimą, tačiau tuomet, kaip liudija evangelistas Markus, mokiniai šių žodžių nesuprato. Žmogaus nuodėminga prigimtis nėra savaime pajėgi suprasti, kad Jėzus yra Kristus ir kad jis yra mūsų asmeninis išganytojas, kol jis pats per Šventąją Dvasią neišgydo mūsų dvasinio aklumo ir kurtumo. Mūsų akys ir ausys turi būti atvertos, kad jis yra už mus miręs ir prisikėlęs Dievo Sūnus, todėl prieš įžengiant į dangų, kaip liudija evangelistas, Jėzus „atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: “Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių.

Šią žinią apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą apaštalai turės paskelbti tautoms pradedant Jeruzale. Jeruzalėje ant jų neužilgo nužengs Šventoji Dvasia ir per juos Jėzus įkurs savo šventąją Bažnyčią žemėje, kurios užduotis yra jo žodžio skelbimas. Dievo žodis turi nusidėjėlį atvesti į atgailą, kad jis gautų nuodėmių atleidimą. Tai užtarnavo Jėzus savo nekalta ir šventa mirtimi ir jis pats teikia atleidimą, tačiau jis tai daro per bažnyčią, per jo pašauktuosius tarnus, kaip jis pats pasakė: „kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, kam sulaikysite, sulaikytos.“

Jėzaus dangun žengimą evangelistas Lukas aprašo taip: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.“ Lukas šia trumpa žinia baigia evangeliją, nes dangun žengimu Jėzus užbaigė savo žemišką darbą. Plačiau apie Kristaus dangun žengimą Lukas aprašė Apaštalų darbuose, parodydamas neatsiejamą sąlytį tarp šių dviejų knygų. O Apaštalų darbuose Lukas liudija: „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.“ Apaštalai savo akimis regėjo prisikėlusio Viešpaties įžengimą dangun.

Jėzui atvėrus jiems protą suprasti Šventąjį Raštą, jie suprato, kad dabar išsipildė jo žodžiai „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ Jis sugrįžo į ten, iš kur atėjo, kur jis buvo pirmiau. Kartą jis žydų paklausė: „Kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!“ Iš tiesų, kad atpirkti nusidėjėlius jis paliko dangų ir iš Šventosios Dvasios per Mergelę Mariją priėmė žmogaus kūną. Savo Krikšte jis atsistojo nusidėjėlių pusėje parodydamas, pas ką jis atėjo į žemę. Apaštalas Paulius apie šį jo sprendimą rašo: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Savo prisikėlimu ir dangun žengimu Jėzus buvo išaukštintas. „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.“

Kristaus dangun žengimą paaiškina evangelistas Markus, tardamas: „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.“ Svarbu teisingai suprasti šiuos evangelisto žodžius. Dievas Tėvas yra visagalis, visa žinantis ir visur esantis. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! – nuostabos apimtas sušunka apaštalas Paulius. „Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ Žmogaus protas negali pažinti Dievo ir jo kelių, todėl Šventame rašte Dievo visagalybė ir visur esamybė perteikiama jo sosto vaizdiniu. Psalmistas sako: „Viešpaties sostas stovi danguje. Jo akys viską apžvelgia, jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones. Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį.“ Sosto įvaizdžiu parodoma, kad Dievas yra visagalis visatos valdovas.

Todėl ir žodžius „[jis] atsisėdo Dievo dešinėje“ mes turime suprasti ta prasme. Jeigu Dievo Tėvo mes negalime apriboti kuria tai nors visatos vieta, tai ir jo Sūnaus mes negalime panašiai apriboti. Jis irgi yra visagalis, visa žinantis ir visur esantis. Kalbėdamas apie Jėzaus dangun žengimą apaštalas Povilas sako, kad jis „iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų.“ Tad Kristaus įžengė ne į kokią nors kosmoso koordinatę, bet prie Dievo dešinės. Jis pats tai patvirtina, sakydamas: „Man duota visa galia danguje ir žemėje.“

Ši galia suteikta ne tik dieviškai, bet ir žmogiškai Kristaus prigimčiai. Būdamas nusižeminimo būsenoje jis ribojo savo dieviškos galios panaudojimą ir ją atskleisdavo tik darydamas stebuklus ar skaitydamas žmogaus širdies mintis. Prisikeldamas Kristus ir jo kūnui padovanojo išaukštintą būseną. Apie šį slėpinį liudija apaštalas Paulius, sakydamas: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties ... Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ Jėzui – Dievui ir žmogui, mes galime melstis, jį galime šlovinti ir jam dėkoti. „Kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei teišpažįsta: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“

Todėl evangelistas Lukas liudija, kad įžengus į dangų „Jie pagarbino jį.“ Luko evangelijoje tai pirmas kartas, kai apaštalai meldėsi Jėzui, jam tarnavo malda ir šlovinimu. Tai buvo pirmosios krikščioniškos pamaldos žemėje. Po to didelio džiaugsmo kupini jie sugrįžo į Jeruzalę. Jie dar melsis šventykloje ir sinagogose, tačiau Sekminių dieną nužengus Šventajai Dvasiai jie jau rinksis kaip atskira krikščioniškoji bendruomenė – Kristaus bažnyčia, su kuria išaukštintas Jėzus bus iki pasaulio pabaigos. Savo namuose jie švęs Eucharistiją – Šventąja Vakarienę, kurioje į pašventintą duoną ir taurę savo kūnu ir krauju nuo Dievo dešinės ateis mūsų Viešpats Jėzus, kurioje jis susivienija su mumis nuo mūsų nuimdamas nuodėmes ir visą netyrumą ir padovanodamas atleidimą ir savo šventumą. Jam nėra jokių erdvės kliūčių, nes jis pats sako: „Man duota visa galia danguje ir žemėje.“ Amen.