Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Šiuo pirmųjų krikščionių pasisveikinimu sveikinu ir jus su džiaugsminga Velykų švente. Prisikėlęs Viešpats Jėzus Kristus teapdovanoja mus visais dangiškais palaiminimais, kuriuos jis užtarnavo Didįjį Penktadienį į šį rytą, kuriame jis sutraukė mirties pančius. Teskamba šiandien bažnyčios džiaugsmo giesmių garsais, nes mes išvydome Kristaus šlovę, “šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.”

Velykų džiaugsmas prasideda kapinėse. Saulei tekant trys moterys ėjo pas Kristaus kapą. Didįjį Penktadienį Kristus buvo palaidotas labai skubotai, nes jau artėjo saulėlydis ir šabo poilsis. Moterys tada nespėjo penktadienį patepti jo kūną kvapniais aliejais, todėl auštant rytui jos skubėjo prie Jėzaus kapo atlikti likusias apeigas.

Žydų vyresnieji ir fariziejai padarė viską, kad Kristus neprisikeltų. Ant kapo rūsio buvo užritintas didžiulis akmuo, pastarasis buvo užantspauduotas, prie kapo pastatyta sargyba. Vyresnieji Pilotui paaiškino: “Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’” Jie prašė Piloto saugoti kapą iki trečios dienos, “kad kartais atėję jo mokiniai jo neišvogtų.”

Fariziejai be reikalo pergyveno dėl Kristaus mokinių. Apaštalai buvo ištikti šoko. Prieš nukryžiavimą Jėzus pats pranašiškai juos įspėjo: „Ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys.“ Didįjį Penktadienį jie visi paliko Mokytoją; net Petras, patyręs pavojų, jo tris kartus išsigynė. Velykų rytą jie slėpėsi viršutiniame kambaryje, durims esant užrakintoms, bijodami, kad jų neištiktų tokia pat mirtis.

Prisikėlimo pasakojime evangelistai papildo vienas kitą. Markus ir Lukas praneša, kad priėjusios prie kapo moterys rado akmenį nuristą. Matas sako, kad moterys patyrė, kaip sudrebėjo žemė, kai Dievo angelas nurito akmenį ir “sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.” Visi evangelistai mini angelą, kurį išvydo moterys, ir kuris joms tarė: “Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta.”

Angelas paliepė moterims prisikėlimo žinią pranešti apaštalams, tačiau tie, ją išgirdę, netikėjo. Vis dėlto Petras ir Jonas nubėgo prie kapo ir rado jį tuščią. Jie rado paliktas baltas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, suvyniotą ir atskirai padėtą. Jeigu Kristaus kūnas būtų buvęs išvogtas, vagys nebūtų skyrę laiko nuimti drobulę ir tuo labiau tvarkingai suvynioti galvos apdangalą.

Velykų dienos vakare Kristus aplankė apaštalus. Perkeistu kūnu praėjęs per uždarytas duris jis tarė jiems: „Ramybė jums.“ “Po savo kančios,“ - kaip liudija Lukas, „jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešim dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.” Apaštalas Paulius reziumuoja Kristaus prisikėlimo faktą, sakydamas: „[Kristus] buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.”

Istorinis liudijimas svarbus, tačiau dar svarbesnis yra klausimas: ką mums reiškia Kristaus prisikėlimas?

Kristus prisikėlė, kad parodytų pergalę prieš mirtį. Iki Kristaus mirtis šventė pergalę prieš kiekvieną žmogų. Dievas priėmė kūną, kad ją nugalėtų. Kristus, kaip sako apaštalas, Paulius, yra „užmigusiųjų pirmagimis... Jis tikrai yra prikeltas iš numirusių... Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.“

Kristus prisikėlė, kad sutvirtintų mūsų tikėjimą. Kristus paaukojo save ant kryžiaus kaip tobulą auką. „Jis vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.“ Savo mirtimi jis mums užtarnavo nuodėmių atleidimą ir tokiu būdu sutaikė mus su Dievu. Prisikėlimo faktas paliudija, kad Dievas Tėvas priėmė jo Sūnaus auką mūsų išganymui. Nugalėjęs mirtį jis užtvirtino visą, ką nuveikė mūsų išgelbėjimui ir paliudijo, kad kiekvienas jo žodis yra teisingas. Mes tvirtai galime pasitikėti savo Išganytoju, nes vardan mūsų jis priėmė kūną, kentėjo už mūsų nuodėmes, mirė ir prisikėlė.

Kristus prisikėlė, kad suteiktų mums tikrą viltį dėl mūsų išganymo. Apaštalas Petras Kristaus prisikėlimą vadina mūsų “gyva viltimi.” “Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.” Mūsų amžinojo gyvenimo viltis yra gyva ir tikra. Ji liudija tą nevystantį palikimą, kurį užtarnavo Kristus, ir kuris mums skirtas danguje.

Kristus prisikėlė, kad mus prikeltų amžinam gyvenimui. Prisikėlimu Kristus patvirtina žodžius apie būsimąjį visų mirusiųjų prisikėlimą. Tikinčiajam jis primena maloningą Dievą, nes jis iš Kristaus gavo nuodėmių atleidimą, o netikintiems – teisiantį Dievą, nes jie jo išsižadėjo ir mirė savo nuodėmėse. „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.“

Tikintis žmogus gali nebijoti mirties, nes jis turi už jį mirusį ir prisikėlusį Išganytoją. Tokiam žmogui Kristus taria: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Todėl kalbėdamas apie užmigusiuosius, apaštalas Korintiečius ragina nenusiminti, "kaip tie, kurie neturi vilties." „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“

Apaštalas pabrėžia tikinčiųjų susivienijimą su Jėzumi. Šis susivienijimas įvyko Krikšte, kuriame mes kaip vynšakelė buvome įskiepyti į vynmedį. Krikštas nurodo į mūsų būsimą prisikėlimą. „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.“ Mūsų susivienijimas su Kristumi taip pat įvyksta Altoriaus sakramente į kurį jis ateina savo kūnu ir krauju ir kurį priėmus išsipildo Kristaus žodžiai: „jūs [esate] manyje, ir aš jumyse“.

Velykos yra džiaugsmingiausia šventė ir iš tikrųjų tai yra pirmoji krikščioniškoji šventė. Po Kristaus dangun žengimo kiekvienas sekmadienis tapo mažosiomis Velykomis, kuriame krikščionys šventė Eucharistiją ir sakramente susitikdavo su prisikėlusiu ir dangun įžengusiu Jėzumi. Priskėlimo žinia tapo jų pasisveikinimu: "Kristus prisikėlė; jis tikrai prisikėlė." Tad sveikinu jus su Kristaus prisikėlimo švente. Apaštalas Paulius ragina mus švęsti šventes tyra širdimi ir tiesa, nes „velykinis Avinėlis, Kristus,“ jau paaukotas ir prikeltas mūsų išteisinimui. Amen.