Pagrindinė šiandieninės evangelijos tema yra atgaila ir grįžimas pas Dievą. Jėzus ją iliustruoja palyginimais apie prapuolusią avį ir pamestą drachmą. Nors atrodytų, kad nusidėjėlis pats padaro pirmą žingsnį, iš tikrųjų jį pirmasis žengia Dievas savo žodžiu ir Šventąja Dvasia - ganytojas pirmasis išėjo ieškoti prapuolusios avies ir ją surado.

Dievas kviečia žmogų atgailai savo žodžiu. Jo įstatymas parodo, kas yra nuodėmė, tačiau gerasis Dievas nepalieka žmogaus sąžinės baimėje ir kaltinimuose – jis nurodo, kur yra atleidimas, nurodo į Kristų ir jo mirtį už žmogaus nuodėmes. Nusidėjėliui tai yra geroji žinia – Evangelija. Štai kodėl pas Kristų rinkosi, kaip rašo Lukas: „visokie muitininkai [tai yra duoklės rinkėjai] ir nusidėjėliai.“ Evangelistas rašo jie rinkosi ne šiaip sau pabūti su juo, bet „jo pasiklausyti“ – išgirsti Dievo žodį.

Jėzus juos ne tik kviesdavo žodžiu, bet atleisdavo jiems nuodėmes ir grąžindavo juos į tikinčiųjų bendruomenę. Aukščiausia to išraiška buvo stalo bendrystė. Jėzus su jais valdydavo. Dievas nori, kad atgailaujančiam nusidėjėliui būtų pilnai atleista ir jis būtų sugrąžintas į komuniją ir bendrystę. Palyginime apie „Nedėkingus svečius“ Kristus šią Dievo valią perteikia šeimininko žodžiais tarnui: „Eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus,“ – tai yra nusidėjėlius. Kristus valgė pas Muitininką Levį, jis valgė pas muitininką Zachiejų. Jie buvo atgailaujantys nusidėjėliai, iš kurių vienas tapo apaštalu ir evangelistu Matu, o kitas po atgailos ir atleidimo tarė: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“

Ne visi buvo patenkinti tokiu Jėzaus sprendimu. „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais“ – klausdavo Jėzaus ir jo mokinių fariziejai ir rašto žinovai. Palyginime jie bus įvardinti tais „teisiaisiais“, kurie manė, kad atgaila žmogui nereikalinga. Jie manė esą šventi ir teisūs patys iš savęs, jog jiems nereikia šventovėje prašyti atleidimo. Jie drąsiai pakeldavo akis į dangų ir dėkodavo Dievui, jog nėra tokie kaip kiti žmonės, o nusidėjėlius nuvarydavo kuo toliau nuo savęs. Todėl Jėzui jie kartą skyrė tokius žodžius: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių draugas!” Jėzus dėl to neįsižeisdavo. Dievo Sūnus priėmė žmogaus kūną, kad mirti ant kryžiaus už nusidėjėlius, jis atėjo tam, kad tapti „muitininkų ir nusidėjėlių draugu“. „Sveikiesiems nereikia gydytojo, tik ligoniams. Aš nesu atėjęs šaukti į atgailą teisiųjų, bet nusidėjėlių.“

Ir šį kartą, kaip liudija evangelistas, fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėjo: “Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.” Todėl Jėzus dangišką evangeliją perteikė per du palyginimus – apie prapuolusią avį ir apie pamestą drachmą.

Abu palyginimai savo turiniu yra panašūs. Tarp jų galima nubrėžti paraleles. Abejais atvejais kažkas buvo prarasta, po to buvo ieškoma, tapo surasta, ir palyginimas baigiasi džiaugsmu. Tame pačiame Evangelijos perskyrime esančiame palyginime apie „sūnų palaidūną,“ šį džiaugsmą Jėzus perteikia tam sūnui surengta puota su muzika ir šokiais. Dar daugiau. Atėjęs iš dangaus Jėzus sako, kad šis džiaugsmas nesibaigia žeme, jis paraleliai vyksta danguje: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“

Tačiau grįžti į komuniją ir bendrystę su Dievu būtina yra atgaila. Dievas nepriima išdidaus nusidėjėlio, kuris bando pateisinti savo nuodėmingą gyvenimą, ir net giriasi savo nuodėmėmis. Apaštalas Paulius sako: „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu.“ Dievas priima žmogų per atgailą. Apaštalas Paulius per atgailą pas Dievą grįžusiems Efeziečiams sako: „Ir jus, kurie buvote numirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriose jūs kadaise elgėtės šio pasaulio amžiaus būdu..., kuri dabar veikia nepaklusnumo sūnuose... Dievas padarė gyvais kartu su Kristumi (jūs malone esate išgelbėti).“

Kas yra atgaila?

Martynas Liuteris pirmojoje tezėje pasakė: „Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,,Atgailaukite" ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“ Kiekvieną dieną „Tėve mūsų“ maldoje mes ištariame: „Iš atleisk mums mūsų kaltes,“ nes suprantame, kad prieš Dievą nusidedame žinomomis ir nežinomomis nuodėmėmis. Dievo akyse nėra išimties. Visi žmonės nusidėjėliai, nes Šventas Raštas sako: „Nėra teisaus nė vieno.“

Atgaila prasideda nuo gailesčio dėl padarytos nuodėmės. Iš Dievo Įstatymo – 10 jo įsakymų - žmogus atpažįsta savo nuodėmes. Katekizmas kelia klausimą: „Kokios tai nuodėmės“ ir atsako: „[ištirk save] pagal dešimt Dievo įsakymų... Ar nebuvai klastingas, netikintis, tingus, barningas, ar neįžeidei tyčia kitą savo žodžiu ar darbu, ar nevogei, nebuvai aplaidus, nerūpestingas, ar nepakenkei kam nors?“

Gailestis apima Dievo rūstybės už padarytą nuodėmę suvokimą. Viešpats baudžia žmogų už nuodėmes.

Gailestis yra ten, kur yra sąžinės kaltinimai ir kaltės jausmas. Labai akivaizdus kaltės jausmas ir sąžinės kaltinimai pasireiškė tame muitininke. Jėzus sako: jis „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę.“

Gailestis apima nusiženimimą Dievo akyse ir išpažintį. Tas muitininkas „nedrįso nė akių pakelti į dangų ..., maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘

Galiausia, gailestis apima neapykantą ir pasibjaurėjimą nuodėme.

Antroji atgailos dalis yra tikėjimas, gimstantis iš Evangelijos. Tai „tikėjimas Evangelija ir atleidimu, kad nuodėmės yra atleistos ir per Kristų gaunama malonė“ (AC). Evangelija atgailaujančiam žmogui parodo Kristų, tarpininką tarp žmogaus ir Dievo, kuris mirė už mūsų nuodėmes ant kryžiaus.

Jėzus yra tas Gerasis ganytojas, kuris išėjo ieškoti tos pražuvėlės avies. Jis yra ganytojas, kuris „radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių“ ir nešasi namo. Jono evangelijoje Jėzus pratęsia nusidėjėlio atpirkimo kainą, sakydamas: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę... Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ Apaštalas Paulius sako: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės... [todėl] galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.“

Atleidimas, kurį mes gauname bažnyčioje per Absoliuciją ir Kristaus kraują yra tikras, todėl Kristus palyginimą baigia džiaugsmu. Tas Ganytojas radęs avį parsinešė namo ir susikvietė savo draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ Kristaus laikais džiaugsmas dažniausiai būdavo išreiškiamas prie bendro stalo su vynu ir vaišėmis. Kristus su muitininkais ir nusidėjėliais kartu valgė. Argi tai neprimena į mūsų bendrystę prie Altoriaus, kai mes, Kristaus bendruomenė, priimame jo kūną ir kraują? Kaip palyginimas baigiamas su dangaus angelų džiaugsmu, taip ir mes per Kristų Altoriaus Sakramente susitinkame su dangumi, nes Kristus savo kūnu ir krauju mus lanko iš dangaus, pranešdamas apie būsimą mūsų dangiškąją puotą, apie tą valandą kai „daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir sėsis prie stalo dangaus karalystėje.“ Amen.