Šios dienos evangelija liudija svarbiausias gailestingumo išraiškas, kurias mes turime puoselėti ir ugdyti savo gyvenime. Jos yra: neteiskite, nepasmerkite, atleiskite, duokite.
Kaip ir visame kalno pamoksle, mokydamas krikščioniškų vertybių ir elgesio taisyklių, Jėzus nurodo į dangiškąjį Tėvą. Jis sako, kad mes turime taip daryti, nes mūsų atžvilgiu tai daro dangiškasis tėvas. Jėzus ragina viršyti įprastas žmonių visuomenės elgesio normas, idant „pasirodytumėte esą sūnūs [ir dukros] savo Tėvo, kuris danguje.“ „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“
Neteiskite, nepasmerkite, atleiskite, duokite. Tai kertinės Dievo gailestingumo išraiškos. Jas šlovina psalmistas, sakydamas: „Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams.“ Psalmistas toliau šlovina Dievo maloningumą: „Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus. Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą.“ Jėzus ragina ir mus savyje ugdyti šias dieviškas savybes. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.“
Neteiskite. Dažniausia teisia ir visaip neigiamai artimą vertina tie, kurie patys save laiko nenuodėmingais. Jėzaus laikais tokie buvo fariziejai. Jie kitus teisdavo, nes patys save laikė aukštesniais ir teisiais. Užrašydamas palyginimą apie fariziejų ir duoklės rinkėją (muitininką), Lukas priduria, kad Jėzus jį pasakė tiems, kurie „pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino.“ Anas fariziejus teisė žmones, sakydamas, kad jie yra „plėšikai, sukčiai, svetimautojai“ ir atsidusdamas tarė: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės.“ Jėzus šiuos tariamus teisuolius vadindavo „veidmainiais.“
Žodis „veidmainis“ kyla iš senovės graikų ir romėnų teatro konteksto. Teatre vaidinę aktoriai nuolatos „mainydavo savo veidą“ – tai yra, keičiant roles ant savo veido užsidėdavo kitą kaukę. „Nebūkite kaip veidmainiai“ – bent kelis kartus Jėzus mokė Kalno pamoksle.
„Nesmerkite ir nebūsite pasmerkti.“ Nesmerkimas irgi yra dieviška savybė. Evangelistas Jonas atskleidžia, kodėl Dievas Tėvas siuntė į žemę savo Sūnų. „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“
Kartą pas Jėzų fariziejai atvedė moteriškę, sugautą svetimaujant. Jie pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Mozės įstatymas reikalavo tokią užmušti akmenimis. Taip, ta moteriškė buvo nusidėjėlė, bet nusidėjėliai buvo ir tie fariziejai. „Vargas jums, veidmainiai … fariziejai! … jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“ Šį kartą, išgirdę Jėzaus žodžius, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin. Ką Jėzus jiems pasakė? „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Atsitiesęs Viešpats paklausė „‘Moterie,… niekas tavęs nepasmerkė? Ji atsiliepė: ‚Niekas, Viešpatie‘. Jėzus jai tarė: ‚Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nedaryk.‘“
Šiame kontekste Jėzus kelia klausimą: „Ar gali aklas vesti aklą.“ Tie kurie teisia ir smerkia, o save laiko teisiais ir girtinais, Dievo akyse yra akli nusidėjėliai. Jėzus sako, kad jie eina duobėtu keliu ir ragina juos saugotis nuopuolių. Žemė Izraelyje buvo akmenuota; įpuolęs į duobę toks žmogus galėjo rimtai susižeisti.
„Aklasai fariziejau!“ Kodėl gi „aklasai?“ Į šį klausimą Kristus atsako palyginimu apie „rastą ir krislelį“. Veidmainio akyje esantis rastas neleidžia jam išvysti jo paties sielos pasaulio tamsos. Todėl Jėzus ir klausia: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, ­ pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“
Atleiskite. Prie šios dieviškos savybės Jėzus prideda žodžius: „ir jums bus atleista.“ Šis Jėzaus pažadas turės neįkainuojamą vertę mirties ir teismo dieną. Tuomet iš Dievo su viltimi kiekvienas lauksime atleidimo už neišpažintas ir neišsižadėtas nuodėmes. Dėka Kristaus kančios ir mirties, ir mes tą valandą maldausime Dievo gailestingumo.
Bet kiek kartų turime atleisti artimui? Viešpačiui baigus kalbėti, prie jo priėjo Petras ir paklausė: „‘Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?‘ Jėzus jam atsakė: ‚Aš nesakau tau ­ iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.‘“
Raginimas neteisti, nesmerkti ir atleisti nereiškia, kad Jėzus toleruoja nuodėmę. Ne! Bažnyčiai jis sako: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.“ Tačiau Jėzus netoleruoja lengvabūdiško teisimo ir smerkimo, kai Dievo požiūriu tai darantys nesugeba įžvelgti jų pačių viduje esančios tamsos. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.“ Todėl palikime teismą Viešpačiui, nes jis teisia teisingai. „Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save,“ – sako apaštalas Paulius. „Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti.“
Viena svarbiausių evangelijoje Jėzaus paminėtų dangiškojo Tėvo gailestingumo savybių yra dosnumas. Kristus ir mus moko to paties: „Duokite, ir jums bus duota.“ Jėzus mus ragina būti dosniais ir labdaringais, sakydamas, kad mūsų gerų darbų dangiškasis Tėvas neužmirš nė šiame laikiname amžiuje, nė teismo dieną, nes geri darbai yra gyvojo tikėjimo vaisius. „Saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ Amen.